Gintaras Visockas. Kaip Vatikanas šnipinėjo musulmonų žemėse (1)


Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

2018-aisiais metais Azerbaidžane išleistas Ramizo Mechtijevo veikalas, kurio pavadinimas, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, – sensacingas: „Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“.

Pirmiausia lietuvių skaitytojui dera įsidėmėti, jog tarp to meto Sefevidų valstybės ir šiandieninio Azerbaidžano – daug panašumų. Nors lygybės ženklą brėžti per drąsu, Sefevidų valstybė ilgainiui tapo šiandieninio Azerbaidžano pamatais.

Antras svarbus pastebėjimas: nors gilinamasi į tolimus, tarsi ne itin šiandien aktualius viduramžius, vis tik knygą verta perskaityti tiems, kurie nuoširdžiai nori perprasti du galvosūkius: kokios priežastys paskatino iki šiol tebesitęsiančius armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus ir ar yra vilčių kada nors šioms tautoms susitaikyti?

Skeptikams, tvirtinantiems, girdi, tai – pigi azerbaidžanietiška propaganda, galėčiau atkirsti: remiamasi išskirtinai Vatikano ir tuometinės Europos archyviniais šaltiniais, įskaitant ir į azeraidžaniečių teritorijas tuomet keliavusių kapucinų, karmelitų, jėzuitų vienuolių metraščiais. Antrasis itin svarbus informacijos šaltinis – pati Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei armėnų pirklių užrašai. Trečiasis žinių šaltinis – britų, prancūzų, portugalų, rusų keliautojų, kariškių, šnipų užrašai. Savais, azerbaidžanietiškais, archyvais žymusis azerbaidžaniečių mokslininkas R.Mechtijevas beveik nesiremia. Tad kaltinti autorių tendencingumu būtų kvaila.

Beje, susipažinti su šiuo veikalu buvo įdomu dar ir dėl to, kad tai – unikali galimybė į to meto Europos vienuolių, pirklių ir diplomatų intrigas musulmonų žemėse pažvelgti azerbaidžaniečių mokslininko akimis. Mes įpratę į istoriją žvelgti vien iš savosios varpinės. Kartais verta į save pasižiūrėti kitų akimis: ką blogo Europa yra padariusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvenusiems musulmonams.

Europa kai kurių epizodų bevelytų neprisiminti. Bet juk nepaneigsi, nenuginčysi: į Sefevidų šachų valdomas žemes 17 – 18 amžiais Vatikanas savo vienuolius siuntė ne vien gražių sumetimų skatinamas. Panašių tikslų turėjo ir Europos karaliai bei imperatoriai, komandiruodami savo diplomatus į azerbaidžaniečių žemes. Primityvu manyti, kad jie troško vien harmonijos, abipusės pagarbos, dieną naktį ieškojo taikaus sugyvenimo formulių. Būkime atviri – padedami patikimų „ausų bei akių“ jie troško valdyti tas žemes. Sefevidų valdovai šioms įtakoms, be abejo, priešinosi.

Anuomet egzistavusi nuožmi konkurencija tarp tautų ir religijų neturėtų nieko stebinti. Katalikybė skverbėsi į Rytus, Pietus, islamas ieškojo galimybių įsitvirtinti Europoje. Nei vieni, nei kiti nebuvo šventieji.

Dar priekabiau žvelgiant, galima ir taip pasakyti: siūsdama savo misijas į Sefevidų imperiją Europa nevengė pačių bjauriausių priemonių – žudymo. O tokios priemonės kaip papirkinėjimai, apgaudinėjimas, klasta, šnipinėjimas tapo misionierių duona kasdienine.

Šiame sudėtingame „visi – prieš visus“ kare savo specifinių tikslų neabejotinai turėjo ir armėnai – Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei priviligijuoti armėnų pirkliai (Sefevidų valstybėje jie mėgavosi užtektinai solidžiomis lengvatomis ir privilegijomis). Pats svarbiausias, tačiau labiausiai slepiamas nuo pašalinių akių armėnų tikslas buvo sukurti savo valstybę. Už teisę įkurti valstybę azerbaidžaniečių, iraniečių ir turkų žemėse jie buvo pasiryžę talkinti Europai, Rusijai ar dar kokiai nors jėgai.

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Tiesa, igainiui supatę, jog Europa ne iki galo suinteresuota padėti, be to, už pagalbą reikalauja aklo paklusnumo Vatikanui, jie pradėjo derybas su carine Rusija. Derybos su carine Rusija, ypač Petro I laikais, armėnams buvo sėkmingesnės. Jie surado sąjungininką, kuris žadėjo padėt įkurti armėniškąją valstybę – Maskvos forpostą Kaukazo regione.

Intensyvus flirtas su Maskva prasidėjo vos tik Sefevidų valdomoje valstybėjėje išryškėjo pirmieji silpnumo požymiai. Taigi jau 17 amžiaus viduryje intensyviai pradėta ieškoti ryšių su Rusija. Pirma – per prekybą su Rusija. Keliui nuo Astrachanės iki Baltosios jūros ne veltui prigijo „Armėnų prekybos kelio“ vardas.

Taip pat neįmanoma paneigti fakto, jog 1659 metais Naujosios Džulfos gyventojas Zaharas Sahradianas carui Aleksejui Michailovičiui padovanojo deimantinį krėslą. Tą krėslą puošė 900 deimanų ir šimtai kitokių brangakmenių (šiuo metu jis saugomas Kremliuje kaip itin vertingas eksponatas).

1667 metais tarp A.Michailovičiaus ir pirklio Grigoro Lusikovo pasirašytas ekonominis susitarimas: kaip ir kur turi driektis Šilko kelias į Europą. Ypač svarbi detalė: susitarime pabrėžiama, kad prekiauti tame kelyje leidžiama išskirtinai armėnų pirkliams.

Nepaneigiama ir tai:  Ečmiadzino šventikas Akopas nusiuntė Lusikovui slaptą armėnų pirklių laišką – prašė nubausti Irano šachą, skriaudžiantį armėnus. Remiantis A.Ter –Sarkisianc knyga „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki 19 amžiaus pradžios“, su caru anuomet aptarti bendri veiksmai prieš Sefevidų valstybę, neišskiriant nė ginkluotų atakų.

Kuo labiau silpo Sefevidų valstybė, tuo separatistinės armėnų nuotaikos stiprėjo. Bet iki Petro I laikų armėnai nedrįso kelti ginklo prieš Sefevidus.

Pasitikėjimo savo jėgomis įkvėpė būtent Petras Pirmasis. Iš pradžių jis neskubėjo veržtis link Kaspijos –  turėjo užbaigti varginantį Šiaurės karą (1701-1721) su Švedija. Bet dar kariaujant su Švedijos Karalyste godus šio caro žvilgsnis buvo nukreiptas ir į Kaspijos regioną. Štai 1701 metais misionierius Izraelas Ori nuvyksta į Rusiją, kur jį šiltai priima Petras Didysis. Misionierius teikia siūlymą, kad caras atkariautų „armėnų valstybę“ ir išlaisvintų juos nuo musulmonų kaimynystės. Rusijos caras pažadėjo imtis šio žygio, vos tik baigs Šiaurės karą.

Beje, šis armėnų misionierius kruopščiai rinko žvalgybinę informaciją, o slaptas ataskaitas apie azerbaidžaniečių nusiteikimus vogčiom gabendavo į Rusiją. Bet 1711-aisiais metais jis Astrachanėje mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Taip pat žinoma, kad 1715 metais Petras Pirmasis siunčia į Azerbaidžaną profesionalų šnipų būrį, kuriam vadovauja talentingas diplomatas ir žvalgas A. Volynskis (1689-1740). Jo misija – slapta. Visus duomenis turėjo rinkti atsargiai, kad nekristų įtarimas.  

Žvalgyba atlikta ir jūroje. Kaspijoje šnipinėjo F. I. Soimonovas (1682-1780). Šio mokslininko ir keliautojo ekspedicija plaukė netoli Kaspijos uostų, žvalgė krantus, upių žiotis, salas…

Sefvidų valdovai. Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

1813-aisiais pasirašoma Giulistano sutartis, 1828-aisiais – Turkmėnčajaus sutartis. Azerbaidžanas draskomas į gabalus. Į Azerbaidžano teritorijas ištisus du šimtus metų iš Sirijos, Irano ir Osmanų imperijos kryptingai keliami armėnai. Slaptasis tikslas pradėtas įgyvendinti – musulmonų žemėse kuriamas Rusijai ištikimas darinys.

Žodžiu, duomenų, kokios klastingos kartais anuomet buvo intrigos, – užtektinai.

Toks būtų trumpas pirmasis apibendrinimas. Išvada akivaizdi – tarp armėnų ir azeraidžaniečių įmanoma taika. Bet tik tuo atveju, jei oficialusis Jerevanas šiandien atsisakys ekspansinės politikos – plėsti savas teritorijas kitų tautų sąskaita. Omenyje turimos ne tik Azerbaidžano, bet ir Turkijos, Sakartvelo teritorijos.

21-amžius – tai ne viduramžiai, kada buvo galima elgtis kaip tinkamam. Pats metas Armėnijai susimąstyti dėl savų klaidų ir klystkelių.

(Bus daugiau)

2019.08.29; 11:04

print