Gintaras VISOCKAS
Pasakyk, broli, ko labiausiai bijai
Įsiminiau premjero Algirdo Butkevičiaus aimanavimus dėl „prasto psichologinio klimato Lietuvoje“ bei apgailestavimus, esą „žmonės Lietuvoje pradėjo gyventi baimėje“.
Taikli pastaba: baimė – pats blogiausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Jei reikia ko nors bijoti, tai tik savosios baimės.
Baimė, baimė, baimė
Teisingai premjeras pasakė ir tuomet, kai pareiškė, „jog politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas“, „jog reikalinga stipresnė nei iki šiol parlamentinė kontrolė“.
Pagrįsti ir nusistebėjimai: „daugelis valstybės tarnautojų, ruošdami teisės aktus, dėl baimės nori nusišalinti nuo bet kokios atsakomybės“.
Bet šios pastabos, nors ir taiklios, turi absurdiškumo elementų. Kritiškų komentarų autorius – ne politologas, ne žurnalistas, net ne opozicijos lyderis. Šiuos palyginimus pažėręs asmuo – valdančiosios partijos, išsikovojusios daugumą ir Seime, ir Vyriausybėje, – lyderis. Beje, vadovaujantis valstybei daugiau nei trejetą metų – beveik visą kadenciją. Tad, prisiminus sveiko proto taisykles, šitaip vidinę šalies būklę apibūdinęs valdančiosios partijos bosas turėtų atsistatydinti.
Tačiau ponas A.Butkevičius trauktis neketina. Jis vadovaujasi unikalia logika. Dėl per pastaruosius kelerius metus susiformavusių blogybių bėdą norėtų suversti neva produktyviai dirbti trukdžiusiai opozicijai. Premjeras nė nesvarsto, o ką jis asmeniškai bei drauge su savo kolegomis socialdemokratais nuveikė, kad baimės Lietuvoje būtų bent trupučiuką mažiau.
Atvirai kalbant, nieko nenuveikė. Be to, nereikia užmiršti, kad mes tikriausiai skirtingai suvokiame baimes. Mūsų baimės – unikalios, nepakartojamos.
Socialdemokratai bijo konservatorių, konservatoriai – socaldemokratų. Vieni bijo tapti įtariamaisiais, kiti bijo įtartinuosius kaltinti korupciniais ryšiais, mat ir vieni, ir kiti turi silpnų vietų, be to, kaltinamieji turi stiprų užnugarį, pajėgūs surengti triukšmingą kontrataką.
Patį žemiausią rangą turintis muitininkas Lietuvoje bijo nueiti į oficialų, viešą, neuždraustą Hodžaly aukų minėjimą sostinės Rotušėje, nes ten bus žiupsnelis politikos, istorijos, o tai gali suerzinti tiesioginį jo galbūt (pabrėžiu – galbūt) antiazerbaidžanietiškai nusiteikusį viršininką.
Menkutį postą valstybinėje įstaigoje užimantis istorikas bijo viešai prabilti apie šiandienines lietuviškųjų tyrinėtojų tendencijas ieškoti tik to, ką mūsų partizanai 1994 – 1953-aisiais nuveikė blogo, persekiodami civilius komjaunuolius lietuvius ar sovietų valdžiai palankius civilius žydus. Atskleidęs šį vienpusiškumą istorikas rizikuoja užsitarnauti direktoriaus nemalonę – prarasti valdišką tarnybą.
Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, gaunantis sąlyginai solidžią pensiją, vis dar bijo viešai kritikuoti iš Lietuvos Himnu tapusios Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės išsityčiojusį muzikologą Viktorą Gerulaitį, kadangi V.Gerulaičiui skirti priekaištai gali nepatikti valdiškuose namuose dirbančios dukters viršininkei.
Net VSD greičiausiai bijo
Įtariu, net mūsų specialiosios tarnybos, paskelbusios ataskaitą apie 2015-ųjų grėsmes bei 2016-ųjų prognozes, nesijaučia absoliučiai saugios. Nesijaučia saugios ne todėl, kad būtų parengusios prastą ataskaitą, bet todėl, kad ataskaitose minimi signatarai Zigmas Vaišvila, Rolandas Paulauskas bei Seimo narys Audrius Nakas lietuviškųjų „džeimsų bondų“ priekaištus laiko nepagrįstais ir savo reputaciją grasina ginti teismuose.
Kad VSD ir AOTD ataskaitos apie valstybei pavojų keliančius reiškinius tikrai puikios, byloja rusiška žiniasklaida. Ar matėte, skaitėte, kaip piktai loja, urzgia, bando įkąsti? Girdi, Lietuvos saugumui visur vaidenasi pavojai, jie visur mato „penktąją koloną“. Tarsi nebūtų aišku, ką mūsų saugumiečiai turėjo omenyje minėdami, pavyzdžiui, rusakalbių moksleivių vizitus į sukarintas stovyklas Rusijoje.
Net RTVi televizija sugebėjo iš Lietuvoje gyvenančio, Lietuvą remiančio politologo Viktoro Denisenkos išpešti priekaištą: „Galbūt kai kurios VSD frazės nėra korektiškos“. Bet niekas į krūvą nesudėjo visų ataskaiton patekusių signatarų pareiškimų, interviu ir straipsnių, ir rimčiau jų neanalizavo. Tiesa, politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius portale delfi.lt šiuos signatarus vadina neturinčiais „politinės įtakos“. Bet nepaaiškino, kokia formule remdamasis suvokė, jog jų įtaka – tikrai maža, neverta dėmesio.
Kas Lietuvoje nieko nebijo?
O ar esama Lietuvoje nieko nebijančių žmonių? Kartais atrodo, kad nebijo šiandien tik tie, kurie siekia Lietuvą pažeminti bei sumenkinti. Išniekinti Lietuvos himną jiems užtenka drąsos, mums apginti himną – baugu, nedrąsu, per daug sudėtinga. VSD ir AOTD ataskaitų „herojai“ drąsiai lietuviškąsias specialiąsias tarnybas kritikuoja, net lygina su Rusijos FSB. Nors skirtumai – akivaizdūs. Lietuvoje šnipinėjimu apkaltinti asmenys sulaukia vos trejų metų laisvės atėmimo bausmių, o Rusijoje šnipinėjimu apkaltintas Aristidas Tamošaitis už grotų ten privalės praleisti net 12 metų.
Prie nieko nebijančių ir, tikriausiai, viską išmanančių reikėtų priskirti minėtą K.Girnių, delfi.lt erdvėje teigiantį, esą „jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones“, esą „VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius“. Ponas K.Girnius niekaip nenori suvokti, jog net demokratijos siekiančiose šalyse teisė vertinti viešus pareiškimus suteikiama visiems, neišskiriant nė „džeimsų bondų“. Sodinti į kalėjimus – ne. Priskirti nepatriotiniams bei nerimą keliantiems – taip.
Apšauks paranojiku
Tik užsimink, kad Rusijos karinių pajėgų atstovai galbūt prieš keletą metų ar visai neseniai buvo slapta išsilaipinę ties Kuršių Nerija arba treniravosi slapta peržengti Lietuvos sausumos ir jūros sienas, ir nedelsiant būsi apšauktas sergąs paranoja. Nors visiems akivaizdu, jog svetimas žemes tebegrobianti ir agresyvumą tebedemonstruojanti Rusija tiesiog negali nesimokyti tiek viešai, tiek slaptai įsiveržti į svetimas teritorijas.
Žodžiu, Lietuvoje užimti prolietuvišką poziciją nėra lengva. O dabar, matyt, bus dar sunkiau, mat Vokietijos ir NATO vadovai siekia įgyvendinti Rytų Europai išdavystę primenančius sprendimus. Vokietijos užsienio reikalų ministras panoro į įtakingiausių ir galingiausių šalių susibūrimą vėl pakviesti tūkstančius kartų elementariausias padorumo taisykles sulaužiusį Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. O NATO generalinis sekretorius pareiškė ir vėl vyksiantis į Maskvą, painiodamasis, kas pas ką turi važiuoti: silpnesnis pas stipresnįjį, ar stipresnis – pas silpnesnįjį, padorus – pas niekšą, ar nusikaltėlis – pas teisųjį.
2016.04.12; 08:55
