Lietuvoje gegužės 30-ąją viešėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Dėmesio vertas susitikimas. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė gynybos srityje. Visi puikiai žinome, jog vokiečiai vardan bendrojo saugumo sutiko Lietuvoje nuolat laikyti savo karių. Tik dar iki galo neapsispręsta, kokio dydžio būtų vokiškasis kovinis vienetas.
Vienas variantas – visa vokiečių karių grupuotė Lietuvoje dislokuojama nuolat. Tai, beje, būtų pats palankiausias mums sprendimas. Mes tikrai jaustume rimtą karinę paramą. Antrasis – ne toks palankus Lietuvai. Berlyne esama jėgų, kurios į Lietuvą atgabenti norėtų tik dalį brigados. Esą didžioji, smogiamoji, brigados dalis liktų Vokietijoje, tačiau, „esant poreikiui, brigados dydžio karinis vienetas greitai būtų permestas į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius“. Jų teigimu, visos brigados nėra reikalo laikyti Kazlų Rūdos ar Pabradės miškuose.
Balandžio pabaigoje Berlyne viešėjęs G. Nausėda tvirtino, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant specialiąją infrastruktūrą. Vis tik Vokietija oficialiai šio sutarimo kol kas nepatvirtinusi. Dėl Vokietijos brigados dislokacijos Lietuvoje jau senokai kilusios intensyvios diskusijos. Jos trunka pusę metų. Beje, Lietuvoje nėra vieningos nuomonės, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada į Lietuvą atvažiuos ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o skaitlinga, iki dantų moderniausiais ginklais aprūpinta Vokietijos karių brigada.
Šių metų gegužės 30-ąją mūsų prezidentas Gitanas Nausėda susitikimo su Vokietijos prezidentu metu teigė, kad Vokietijos vaidmuo yra esminis tiek remiant už laisvę kovojančią Ukrainą, tiek užtikrinant regiono saugumą. Be to, ilgalaikis Vokietijos įsipareigojimas Lietuvos saugumui yra reikšmingas visam NATO rytiniam flangui. Prezidentas, kaip parašyta oficialiame Prezidento Gitano Nausėdos internetiniame lrp.lt puslapyje, pabrėžė, kad Lietuva aktyviai investuoja į karinės infrastruktūros plėtrą, kad sukurtų sąlygas priimti vokiečių brigadą savo teritorijoje.
„Lietuva iš savo pusės pasirengusi padaryti viską, kad Vokietijos kariai mūsų žemėje jaustųsi kaip namuose. Sąjungininkų pajėgos būtinos Lietuvos saugumui ir apginamumui užtikrinti. Turime stiprinti NATO Aljanso rytinį flangą. Tai – priešakinė linija, kuri turi būti itin stipri, įskaitant oro ir priešraketinės gynybos elementus bei didesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione“, – kalbėjo šalies vadovas (citata – iš Prezidento Komunikacijos grupės parengto oficialaus pranešimo).
Taigi oficialiuose lietuviškuose pranešimuose pasigedau svarbiausio komentaro: mūsų teritorijoje bus dislokuota visa Vokietijos brigada ar tik, vaizdžiai tariant, štabas ir keletas vokiečių sargybinių.
Jei man būtų leista tarti savo žodį, kalbėčiau kategoriškai – vokiečius būtina spausti. Mums reikalingi raštiški vokiečių įsipareigojimai, jog į Lietuvą atvyks visa brigada, o ne vien brigados vadovybė.
Bet net jei išpešime iš besimuistančių vokiečių politikų oficialią sutartį, tai dar nereikš, jog artimiausiu metu tikrai turėsime vokišką brigadą. Skaudi gyvenimiškoji patirtis byloja, jog, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, laužomos net pačios solidžios sutartys. Nusispjaudami į savo pačių pasirašytus dokumentus politikai dažnusyk net neraudonuoja iš gėdos, net neatsiprašo. Puikiausias pavyzdys – liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas drauge su Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru ir Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pažadėjo saugoti atominio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Neprabėgo nė trys dešimtmečiai, ir puikiai matome, ko vertas 42-ojo JAV prezidento Bilo Klintono parašas saugoti Ukrainos nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. 46-asis JAV prezidentas Joe Bidenas nė sykio niekur Budapešto Memorandumo viešai neprisiminė. Tarsi jo nė nebūtų. O šios politikos šalininkai puolė įrodinėti, jog Budapešto memorandumas – nieko nevertas, jis neįpareigoja nei Vašingtono, nei Londono ginti Ukrainą. Tiesiog gražus popiergalis. Be to, turėtume suvokti, jog memorandumas nėra amžinas (tai kas trukdė ponui Dž. Baidenui tapus JAV prezidentu tuoj po inauguracijos slapta informuoti Kijevą, jog amerikiečiais oficialiai atsisako savo įsipareigojimų ir todėl Ukrainai … grąžina atominį ginklą).
Tad jei Vokietija ypač garsiai ir iškilmingai įsipareigotų Lietuvos poligonuose nuolat dislokuoti savo karių brigadą, net jei toji brigada tikrai atvyktų į Lietuvą, tai dar nėra jokių garantijų, jog, sakykim, galimos Rusijos agresijos išvakarėse Berlynas neišsigąs, nekapituliuos. Paties blogiausio varianto neatmeskime – karo išvakarėse Kremliaus šantažuojamas Berlynas skubiai išveža savo karius iš Lietuvos teritorijos. Vaizdžiai tariant, vokiečiai paaukoja Rytų Europą vardan taikos ir ramybės centrinėje, vakarų ir pietinėje Europoje.
Taip, šiandien ponai Frankas Walteris Steinmeieris ir Olafas Scholzas tarsi linkę saugoti rytinį NATO flangą, kaip kadaise B. Klintonas – Ukrainą. Bet po kelerių metų į valdžią Vokietijoje galbūt ateis Angelos Merkel sukirpimo politikai, kurie nusispjaus į savo pirmtakų pažadus, ir tuomet Lietuva liks apgauta, išduota, parduota, kaip Ukrainą pirmaisiais 2022-ųjų karo mėnesiais išdavė 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas (dabar, žinoma, Baltieji rūmai pakeitė nuomonę, ukrainiečius šiek tiek remia ginklais, bet 2022-ųjų vasario mėnesį oficialusis Vašingtonas juk elgėsi išdavikiškai; šito nepaslėpsi, neužtušuosi).
Tad visi tarptautiniai susitarimai – paguoda tik lengvatikiams. Pafantazuokime: jei sutartyse būtų numatyta, pavyzdžiui, kokia bausmė laukia politikų, nesilaikančių sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtų kita šneka. Sakykim, J. Bidenui už tai, kad iš karto pirmosiomis karo dienomis neįgyvendino savo kolegos B. Klintono įsipareigojimų Ukrainai, taikoma apkalta – garbusis senolis po viešo teismo ir pasmerkimo išvežamas į kalėjimą. Arba: F. W. Steinmeieris tupdomas į kalėjimą vien už tai, kad dar visai neseniai rengė Ukrainą išduodančius vadinamuosius „Minsko susitarimus“. Tuomet sutartys, žinoma, taptų solidesnėmis, svaresnėmis.
Bet taip niekad nebuvo ir niekad nebus. Gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Tokia skaudi realybė. Sutartį sulaužęs verslininkas, banko klientas, policininkas, kavinės virėjas, mobilųjį telefoną nusipirkęs vaikinas, girtas teisėjas sulaukia griežtų bausmių už tai, kad pažeidė bent vieną kokios nors sutarties punktą. Tik pamėgink kur nors suklupti. Tuo tarpu ištisas valstybes agresoriui aukojantys politikai džiaugiasi pagarba, turtais, neliečiamybe bei visokiausio plauko imunitetais. Ponia A. Merkel ir Gerhardas Šrioderis taip ir numirs, nesulaukę deramo atpildo už flirtus su Vladimiru Putinu. O juk turėtų, žvelgiant giliau, sėdėti kalėjimuose iki gyvos galvos.
Žodžiu, turime ne itin džiugią realybę, kurios nepastumsi į šoną, kurios neapeisi iš už nugaros. Vienintelė išeitis – su partneriais kalbėtis bent kiek atviriau, drąsiau. Pavyzdžiui, kokiais sumetimais vedinas į Lietuvą gegužės 30-ąją buvo atsibeldęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jei, remiantis vieša informacija, nieko konkretaus neištarė apie Lietuvoje dislokuojamos vokiečių brigados dydžius? Atskrido mūsų paguosti, mėgina patiklius lietuvius užliūliuoti saldžiais pažadais, panašiais į 1994-ųjų metų Budapešto memorandumą? Apsimeta, kad jam itin rūpi Lietuvos likimas, Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos teritorinis vientisumas?
Oficialiai: tikiu kiekvienu Vokietijos prezidento ir Vokietijos premjero žodžiu. O širdies gilumoje kirba didžiulis nerimas.
2023.06.01; 09:00
Siais laikais negalima niekuo pasitiketi.
Taip pat neverta aklai pasitiketi strapsniuko aitoriumi.