Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai iškilmingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Nuo šiol kiekvienais metais oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius minės ne tik kaip armėnų genocidą. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – labai gražu. Nieko nematau blogo ir tada, kai Emanuelis Makronas teigia, jog „Prancūzijoje gyvenančių armėnų istorija – tai Prancūzijos istorija“.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai, į kapus nusinešę milijonus gyvybių, buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Ypač svarbu pabrėžti, kad šie įvykiai Europoje nėra labai atidžiai išnagrinėti. Jie neanalizuoti pirmiausia dėl Armėnijos kaltės, nes ši valstybė, skirtingai nei Turkija, savų archyvų neatidariusi iki šiol. Ko ji bijo, ką slepia? Gal atidžiai išstudijavus armėniškus archyvus paaiškėtų, kad teisūs būtent tie, kurie sako, jog „turkai gynėsi nuo jų priešams ginklu ir klasta talkinusių armėnų”, jog „daug armėnų tąsyk žuvo dėl siautėjusių ligų”, jog „žuvusiųjų armėnų skaičius dirbtinai padidintas, nes tuometinėje Osmanų imperijoje tebuvo vienas milijonas armėnų”, jog „nuo armėnų teroristų rankų žuvo daug turkų”?
Galų gale nepamirškime, jog Turkija savarankiškai, be niekieno skatinimų žiauriai nubaudė ranką prieš civilius armėnus pakėlusius saviškius, jog turkai patyrė ne mažesnių nuostolių nei armėnai.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei asmeniškai atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei. O gal štai tokiomis priemonėmis Prancūzijos galva nori įgelti įtakingai, savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Atsakymų į šiuos klausimus nesužinosime, nebent Prancūzijos prezidentas E.Makronas sutiktų duoti nuoširdų, išsamų interviu. Tiesa, Prancūzijos lyderis, balandžio 24-ąją paskelbęs nacionalinio gedulo diena, įspėjo Turkijos vadovybę apie savo sprendimą iš anksto (gražiai pasielgė), bet tuo pačiu pridūrė, kad su oficialiąja Ankara nenori pyktis (diplomatinė vingrybė). Beje, šis paaiškinimas kai kuriuos politikos apžvalgininkus tik dar labiau paskatino analizuoti E.Makrono elgesį: „oficialusis Paryžius nesąmoningai keršija šiandieninei Turkijai už tai, kad ši kadaise buvo užkariavusi beveik visą Europą, o šiandien nepasiduoda Briuselio spaudimui”.
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai suvokiamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti, turi už ką atgailauti, turi dėl ko jaustis kalta.
Omenyje turiu prancūziškas kolonijas. Prisiminkime kad ir tuos laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Prancūziška okupacija tęsėsi nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus. Jei jau Pancūzijos prezidentas toks jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti jautrus Alžyro žmonių skausmui?
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro – užtektinai nuoširdžiai liūdi dėl šios šalies gyventojams padarytų skriaudų?
Kadangi literatūros šiuo subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpi sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Jei Prancūzija yra demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė, turėtų atsakyti, paaiškinti. Palauksime – pamatysime.
Beje, pataikaudama Armėnijai keistai elgiasi ne vien Prancūzija. Lietuvą irgi derėtų priskirti šalims – keistuolėms. Tik šiemet Lietuvos kultūros ministerija su Turkijos institucijomis pasirašė bendradarbiavimo sutartį archyvų srityje. Tik nuo 2019-ųjų vasario mėnesio Lietuvos archyvų atstovai, mūsų mokslininkai, istorikai galės laisvai naudotis Osmanų ir Turkijos Respublikos archyvų medžiaga. Tokį dokumentą pasirašė Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Gokhanas Turanas.
Tai reiškia, kad nė vienas Lietuvos istorikas, mokslininkas, tyrinėtojas iki šiol nėra pravėręs turkiškų archyvo durų.
Ir vis tik Lietuva jau seniausiai pripažinusi 1915-ųjų įvykius „armėnų genocidu“. Armėniškų archyvų mes nesame matę, nes Armėnija nieko neįsileidžia, turkiškų archyvų neanalizavome, nes tingėjome ar neturėjo noro, tad kaip, kam ir kodėl iš Lietuvos politikų kilo mintis 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijos teritorijoje pavadinti „armėnų genocidu“?
2019.02.11; 13:24
