“Vakar, sausio 27-ąją, pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje už kandidatui į Prezidentus Česlovui Jezerskui viešai keltus nepatogius ir aštrius klausimus bei jo praeities priminimą Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas. Baudžiamoji byla ir teistumas, 15 tūkstančių litų įžeisto Č. Jezersko moralei palaikyti ir dar beveik 8 tūkstančiai litų advokato išlaidoms – tokia bylos baigtis. Sprendimas neskundžiamas.
Belieka Europos žmogaus teisių teismas ir viltis, kad šis, mano nuomone, baisus precedentas taps viešu skandalu Europos Sąjungoje ir visame Pasaulyje. Demokratinėje ES šalyje Lietuvoje jau teisiama ir už politikų įsižeidimą.” Šiuos žodžius pasakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, išgirdęs teisėjo Stasio Lemežio nutartį.
Taip, Vilniaus Apygardos teismo nuosprendis man buvo nepalankus. Vilniaus Apygardos teismo teisėjai Stasys Lemežis (pirmininkas) ir teisėjos Virginija Švedienė bei Daiva Pranytė – Zalieckienė nusprendė, kad Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič buvo teisus, įvesdamas į teismų praktiką sąvoka “statistinis skaitytojas”. Žodžiu, dabar ir kiti žurnalistai gali būti baudžiami stambiomis piniginėmis baudomis net ne už tai, ką konkrečiai parašė savo straipsnyje, o vien už tai, ką apie straipsnyje dėstomus faktus “gali pamanyti statistinis skaitytojas”. Iš kur teisėjas V.Paškevič ištraukė sąvoką “statistinis skaitytojas”? Ir kaip, kokiais būdais teisėjas V.Paškevič nustatė, kad “statistiniam skaitytojui” susidarė būtent tokia, o ne kitokia, nuomonė apie poną Č.Jezerską?
Teisėjo V.Paškevič nutartyje tokių duomenų bei paaiškinimų nėra. Skandalingiausia tai, kad aš niekad niekur nesu rašęs, jog “Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB”. Tokio sakinio nerasite nė vienoje mano publikacijoje. Tai teisėjas V.Paškevič savo nutartyje tokį kaltinimą primetė man, žurnalistui G.Visockui, remdamasis ne konkrečiais faktais, o iš kažkur ištraukta mistine sąvoka “statistinis skaitytojas”. Savo publikacijoje teparašiau, kad “sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB”. Nejaugi išsilavinęs, nešališkas, principingas teisininkas nepajėgus pastebėti esminių skirtumų tarp šių dviejų sakinių?
Tačiau Vilniaus Apygardos teismo teisėjas S.Lemežis buvo dar griežtesnis nei teisėjas V.Paškevič. Perskaičius teisėjo S.Lemežio pasirašytą nutartį aiškėja, jog nuo šiol žurnalistai niekam, net kandidatams į Prezidento postą, nebegalės viešai kelti nepatogių klausimų. Pavyzdžiui, jei teisėsauga bus nustačiusi, jog dėl savižudybių šeimoje vyras – nieko dėtas, žurnalistas nebegalės kelti klausimo, kaip, kokiu būdu ir ar absoliučiai sąžiningai toji teisėsauga priėmė šeimos galvai palankų sprendimą. Mat jau vien tokio klausimo iškėlimas gali … įžeisti arba apšmeižti kandidatą. Anksčiau buvo sakoma, jog nėra “kvailų klausimų”, tėra “kvaili atsakymai”, dabar jau bus, matyt, vadovaujamasi atvirkštine nuostata.
Keista teisėjo Apygardos teismo pozicija ir dėl sąvokos “įžeidė”. Nuo šiol viešiesiems asmenims, atrodo, užteks vien pareikšti, jog perskaitęs apie save publikaciją jis įsižeidė, ir visų instancijų Lietuvos teismai čia pat puls aklai, klusniai pritarti: žinoma, įžeidė, be abejo, įžeidė, o kaip kitaip – neabejotinai įžeidė. Ir nereikės jokių ekspertizių, jokių įrodymų, jokių faktų, jog žurnalistas, į viešumą vilkdamas nepatogius klausimus, iš tikrųjų niekad nieko neįžeidė, o tik sąžiningai, tiksliai, neiškraipydamas faktų ir duomenų, informavo skaitytojus apie visuotinai reikšmingą įvykį (rinkiminė kampanija) bei reiškė savo asmeninę nuomonę apie visuotinai reikšmingą įvykį (ta pati rinkiminė kampanija).
Juk akivaizdu: aš informavau visuomenę ir reiškiau savo nuomonę būtent apie visuotinai svarbius dalykus (ar daug yra dalykų, kurie savo svarba būtų reikšmingesni už Prezidento rinkimus?). Tačiau primindamas kai kuriuos visuomeninę svarbą turinčius biografijos faktus, kurie kandidatui į Seimą ar Prezidento postą, – ne itin patogūs, susilaukiau griežtos bausmės – teistumo ir solidžios piniginės baudos. Remiantis teisėjų V.Paškevič ir S.Lemežio suformuotu precedentu, nuo šiol žurnalistai negalės nieko kritiško rašyti, nes visuomet gali būti ištrauktas Damoklo kardas: o “statistinis skaitytojas mano, kad …”. Taip pat žurnalistai negalės kelti versijų, kurios nesutampa su oficialia Lietuvos teisėsaugos pozicija. Nes koks nors į neoficialiąją versiją pakliuvęs veikėjas galės tiesiog įsižeisti, o teismas be vargo galės pasiremti “statistinio skaitytojo pozicija”.
Remiantis sausio 27-osios teisėjo S.Lemežio pasirašyta nutartimi, žurnalistams nuo šiol bus pavojinga net naudoti tokias žurnalistines priemones kaip palyginimą. Atsiverskite atsargos generolo Č.Jezersko ir jo advokatų parengtus skundus. Ir pamatysite, jog prezidento posto siekusiam Č.Jezerskui labai nepatiko, kad aš, žurnalistas G.Visockas, lyginu jį su kitu Lietuvos kariuomenės generolu – Arvydu Pociumi. Č.Jezerskui nepatiko, jog manau, esą generolas A.Pocius yra visa galva aukštesnis. Ne tik manau, bet ir pateikiu konkrečius savo argumentus, faktus: kokius mokslus generolai yra baigę, kokiems daliniams iki tol vadovavo, ar turėjo rimtų bėdų šeimoje, su kokiais žmonėmis iki tol yra bendravę ir t.t. Žodžiu, net toks palyginimas, beje, neiškraipantis faktų, yra baustinas, remiantis Č.Jezersko nuomone.
Vilniaus Apygardos teismo teisėjas S.Lemežis taip pat pamiršo, jog Č.Jezerskas tuo metu, kai apie jį buvo skelbiami mano straipsniai, buvo viešas asmuo. Daugiau negu viešas asmuo. Č.Jezerskas buvo kandidatas į Lietuvos Prezidento postą. Iki tol jis vadovavo KAM generalinei inspekcijai, turėjo generolo laipsnį. Palyginimui galėtume prisiminti kai kurias valstybes, sakykim, Kazachstaną. Lietuva bara Kazachstaną už įstatymą, ribojantį teisę kritikuoti šios šalies Prezidentą. Po teisėjo S.Lemežio sprendimo Lietuva, mano supratimu, atsidūrė dar blogesnėje padėtyje nei Kazachstanas. Kazachstane bent jau negalima kritikuoti (tiksliau tariant – pavojinga) Prezidento pareigas einančio oficialaus asmens. O Lietuvoje jau nebegalima, pasirodo, gilintis net į Prezidento posto siekiančių kandidatų praeitį.
Aukščiausiasis Teismas yra labai aiškiai apibrėžęs sąvoką, kas yra viešasis asmuo ir koks viešojo asmens požiūris demokratinėje valstybėje privalo būti į kritiką. Tačiau Vilniaus Apygardos teismo teisėjas S.Lemežis šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, ignoravo Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nors Apygardos teismas – mažesnė instancija nei Aukščiausiasis Teismas.
Taip pat norėčiau prisiminti ir dar dvi keistas aplinkybes, kurias ignoravo tiek teisėjas V.Paškevič, tiek S.Lemežis. Juk dar iki manęs apie Č.Jezerską lietuviškoje spaudoje buvo prirašyta įvairiausio pobūdžio straipsnių. Kai kurių tokių straipsnių kopijos buvo vargais negalais įpirštos teisėjams susipažinti. Tačiau nei V.Paškevič, nei S.Lemežis nepastebėjo, jog kai kurių ankstesniųjų publikacijų autoriai taip pat – ne itin palankūs Č.Jezerskui. Žodžiu, dar neaišku, kurie iš mūsų buvo aštresni: ar mano pirmtakai, ar aš. Tačiau Č.Jezerskas jų kažkodėl nėra padavęs į jokius teismus.
Kita keista aplinkybė: nenorėjimas išklausyti net trijų mano poziciją ginančių liudininkų. Ir teisėjas V.Paškevič, ir teisėjas S.Lemežis nusprendė, kad net trijų mano liudininkų parodymai bylai yra nesvarbūs, nereikšmingi. Taigi ne visi mano liudininkai į teismą buvo pakviesti. Taigi įdomu, kaip teisėjai nustatė (atspėjo?), kad mano liudininkai kalbės ne apie “bylos esmę”? Beje, o ar Č.Jezersko iškviestieji liudininkai buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis ir buvęs KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius Kostas Mickevičius kalbėjo apie “bylos esmę”? Ar šie Č.Jezersko liudininkai galėjo būti objektyvūs ir sąžiningi? Juk šie du asmenys taip pat yra susilaukę mano kritikos. Deja, į tokias “smulkmenas” teisėjai tiesiog nekreipė dėmesio.
Žodžiu, šiandien neturiu kitos išeities – Vilniaus Apygardos teismo nutartį skųsiu Europos Žmogaus teisių teismui Strasbūre. Mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė jau rengia būtinus dokumentus.
Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
Redakcijos prierašas.
Naudodamasis proga noriu pridurti, jog šiandien ieškau rėmėjų, padėsiančių sumokėti baudą ponui Česlovui Jezerskui. Sąskaita nurodyta: „PARAMOS MYGTUKAS”. Mano kontaktai: gilanis.gintaras@gmail.com, telefonas – 8 687 90 497.
2011.01.28
