Apie amžinybėn išeinantį (išėjusįjį) žmogų daug prirašoma. Net saldybių liūdesio. Manau, nereikia šito.
Aukštyn, širdys. Aukštyn, rankos.
Faktų šiais laikais apie žmogų prisirankioti nėra sunku.
Bet, man regis, ne tai svarbu, ką išeinantysis nuveikė šiame pasaulyje. Nors ir tai svarbu.
Bet svarbios yra akimirkos ir potyriai, susiję su išeinančiuoju.
Vytautą Visocką, išeinantįjį, prisimenu, visų pirma, asmeniškai. Kai prieš penkiolika metų mirė mano žmona, jis atėjo palaikyti mano ranką.
To pamiršti negalima. Dabar aš mintyse laikau jo sūnaus Gintaro ranką.
Vytautas Visockas buvo Kultūros žmogus. Rašęs ligi paskutinio atodūsio. Fotografavęs gamtą, tas vienatines akimirkas, o tai reiškia, – mylėjęs Lietuvą.
Ir tai reiškia, jog buvo didelės sielos ir dvasios stiprybės įsikūnijimo žmogus.
Tokiems – lengva žemė virš galvos.
Ir dangus, į kurį pakyla siela.
Aleliuja, nes per Šv. Velykas tai įvyko.
Jurgis Pekarskis
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga nuoširdžiai užjaučia Velionio artimuosius
2018.04.05
