Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.
Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.
Netenkina visuomenės ir savivaldybės tarybų kandidatų rinkimai pagal partijų sąrašus, nes daugelyje savivaldybių išliko tie patys, prieš du dešimtmečius valdę asmenys, tik pakeitę tos „vienintelės“ partijos pavadinimą. Atsiradusi galimybė į savivaldybių tarybas kelti nepartinius kandidatus, tarsi teikia tam tikrų vilčių, tačiau jos dar pakankamai blankios, nes aišku, kad vienas kandidatas ar jų sąrašėlis politikos negali pakeisti.
O žinomos, jau vienaip ar kitaip pasirodžiusios partijos turi patyrimą, pažįstamus rinkėjams narius, juos kontroliuoja įstatymai, „kedena“ žiniasklaida. Vienišiai arba grupės dar nėra pakankamai pažįstami visuomenei, tik kai kurie, susibūrę į judėjimus, yra jau nemažai nuveikę, bendruomenėms pažįstami.
Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė – pilietiškumo mokykla. Nelengva suburti vietos bendruomenę, nes okupacijos metais dirbtinai kurpti kolektyvai netapo normalaus, skaidraus ir šilto bendravimo pavyzdžiais, o virto žmonių susvetimėjimo priežastimi. Pastebėsime, kad tas susvetimėjimas, pasirodo, išliko ilgam. O burtis į vietos bendruomenes paskatino kolektyvinio pasipriešinimo biurokratiniam valdymui poreikis. Deja, nei paskatos, nei paramos bendruomenės iš valstybės nesulaukia. O pasipriešinimas bendruomenių kūrimuisi akivaizdus.
Tikroji savivalda prasideda ten, kur bendruomenė, geriausiai matydama savo problemas ir poreikius, imasi tvarkyti vietos reikalus, daro poveikį administraciniam valdymui bei sprendimų priėmimui „iš viršaus“. Savivaldybių administracijos bendruomenių darinius, kylančius „iš apačios“, laiko neparankiais administraciniam valdymui. Štai todėl net imasi priemonių žlugdyti natūraliai besikuriančias bendruomenes.
Antai Vilniaus seniūnijose veikė ir formaliai kai kuriose seniūnijose tebeveikia demokratiškai išrinktos bendruomenių tarybos. Tačiau 2006 m. birželio 28 d. mero A.Zuoko iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1242 patvirtino Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, kuria vadovaujantis buvo išrinktos neva visuomeninės seniūnijų bendruomenių tarybos.
Trumpai tariant, buvo tanku suvažinėtos besikuriančios visuomeninės bendruomenės tarybos. Rinkimus organizavo ir tokias tarybas tvirtino seniūnai. Iš tikrųjų jos ir yra tiesiogiai pavaldžios seniūnams, tačiau jų balsas, greta veikiančių, gyventojų išrinktų bendruomenių tarybų, jau įvardijamas taip pat bendruomenių balsu. Taigi seniūnijų ribose veikia dvi bendruomenės tarybos, nors seniūnijos gyventojų bendruomenė tėra viena. Taip per skaldymą yra naikinami tikrosios savivaldos pradai.
Panašu, kad Vilniuje veiklių bendruomenių faktiškai nėra, nes į jų tarybas jau kūrimosi metu, per seniūnus buvo peršami administracijai palankūs kandidatai. Po rinkimų tokios tarybos demonstravo tik veiklos regimybę, o, jei taryboje rasdavosi veiklesnis narys, jis įvairiais būdais buvo stabdomas ar niekinamas.
Akivaizdus visuomeninės tarybos naikinimo pavyzdys yra Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, kai veiklus visuomeninės Lazdynų bendruomenės savivaldijos tarybos narys Gediminas Gemskis tapo administruojamos savivaldos auka, nes jo realiai nuveikti darbai buvo niekinami, jo siūlymai abiejose bendruomenės tarybose ignoruojami, net pasišauta „nenuoramą“ nuo veiklos atbaidyti teismais.
Štai vienas iš Lazdynų bendruomenės savivaldijos tarybos narių, Aukštųjų Panerių įmonių asociacijos prezidentas, faktinis Gariūnų turgaus vadovas Eugenijus Bulavas privataus kaltinimo tvarka padavė G.Gemskį Pirmam Vilniaus apygardos teismui už jo žiniasklaidoje paskelbtą galimai šmeižtą E.Bulavo atžvilgiu. Dabar dvejus metus besitęsiantis teismo procesas prieš aktyvų bendruomenės narį su bauginimu atimti kaltinamajam laisvę iki vienerių metų prilygsta bendruomenės neveiklumo skatinimui.
Tuo pat metu žiniasklaidoje galima matyti, kad bendruomenei svarbiais klausimais (Lazdynų plaukymo baseinas, medicininių atliekų deginimas, buitinių atliekų deginimas, vandenvalos dumblo naikinimas) pasisakė labiausiai buvęs tarybos narys G.Gemskis, o ne visuomeninės ir alternatyvios tarybos vadovai ar nariai. O ši tarybos savivaldija iš tikrųjų yra tiek pasyvi, kad, mano nuomone, neturi ką parodyti, ką bendruomenei pasakyti, kokiai veiklai skatinti, nes faktiškai bendruomenės susirinkimų neorganizuoja, su gyventojais bendrauti vengia, gal todėl net bendruomenės sukurtą ir veikusį bendruomenės internetinį portalą sunaikino. Labai panašu, kad taip, administruojamos savivaldos veikiama, ir pati bendruomenės savivaldijos taryba, skatindama vietos savivaldos trapumą, pati eina į galutinį susinaikinimą.
Vietos savivaldos kūrimas „iš apačios“, ypač miestuose, kur gyventojai vieni kitų nepažįsta, yra nelengvas ne vien dėl administracijos pasipriešinimo tokiai savivaldai, bet ir dėl bendravimo stokos, gyventojų pasyvumo, iš nesuvokimo bendruomeninės veiklos naudos. Žinant, kad vietos bendruomenės poreikius geriausiai suvokia patys jos nariai, todėl bendruomenėms leidžiama kurti projektus, gauti lėšas jų realizavimui, be administracijos diktato ir pagalbos atlikti tai, ko nesugeba ar nenori atlikti administracija. Kita vertus, vietos bendruomenė yra demokratijos pradžios mokykla, demokratinio valdymo lopšys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.
2013.12.05
