Iš žvalgybos enciklopedijos: teistas, bet išteisintas


Print

Ričardas Smitas (Richard Smith, g. 1924) – buvęs JAV armijos Žvalgybos ir saugumo vadovybės bendradarbis, suimtas, apkaltinus šnipinėjimu, buvo teisiamas ir … išteisintas.

1973–1980 metais Ričardas Smitas dirbo slaptoje agentų–antrininkų verbavimo operacijoje, kurios kodinis pavadinimas buvo „Karaliaus mitra“. Jis specializavosi kurdamas jiems legendines biografijas. 1980 metais jis pasitraukė iš tikrosios karinės tarnybos, išvažiavo į gimtąją Jutą ir atidarė ten videofilmų gamybos kompaniją.

Dar armijoje R.Smitas išmoko japonų kalbą ir 1981 metais išvyko į Tokiją kaip kelių Amerikos firmų, suinteresuotų investuoti Japonijoje, atstovas.

1984 metų balandį R.Smitas buvo suimtas, apkaltinus, kad gavo iš sovietų žvalgybos agento 11000 dolerių už informaciją apie šešis amerikiečiams dirbusius „agentus–antrininkus“. R.Smitas neneigė fakto, kad gavo pinigus, bet sakė, kad veikė pagal slaptą CŽV operaciją, kurios uždavinys – amerikiečių agentų įsiskverbimas į KGB.

Po suėmimo R.Smitas papasakojo FTB, kad Tokijuje su juo užmezgė kontaktą du asmenys, prisistatę CŽV bendradarbiais. Žinodami jo karinę specialybę, jie paprašė padėti jiems įvykdyti slaptą operaciją infiltruojant į KGB statytinius (prieš porą metų iki aprašomų įvykių į Vakarus pabėgo stambios Tokijo rezidentūros bendradarbis KGB majoras Stanislavas Levčenka, kuris papasakojo amerikiečiams apie sovietų užsienio žvalgybos veiklą Japonijoje).

R.Smitas sakė, kad CŽV bendradarbiai prašė jį suvaidinti paprastą amerikiečių biznierių, bankrutavusį ir mirštantį nuo vėžio, kuris pasirengęs parduoti bet kam ir bet ką, taip pat ir turimas karines paslaptis, kad tik parūpintų savo žmonai ir keturiems vaikams padorų palikimą. R.Smitui buvo nelabai sunku tai padaryti, nes jis iš tikrųjų turėjo keturis vaikus, o jo videobiznis kaip tik buvo visiškai smukęs tuo momentu, kai jis susitikinėjo su sovietų agentu Tokijuje 1982–1983 metais.

Atlikęs savo misiją, bet nesulaukęs tolesnių instrukcijų ir dėkingumo iš „CŽV bendradarbių“, R.Smitas pats kreipėsi į FTB ir papasakojo, kaip viskas buvo. Dešimt mėnesių R.Smitą kartkartėmis kviesdavo į apklausas, o pasibaigus tam terminui FTB nusprendė vis dėlto juo nepatikėti. Jis buvo suimtas, ir jam pateiktas kaltinimas šnipinėjimu, žymia dalimi pagrįstu jo paties pasakojimais ir prisipažinimu.

Teisme buvo remiamasi "Elgesio su slapta informacija" įstatymo nuostatomis, reikalaujančiomis saugoti nuo paviešinimo „uždarus“ duomenis ir suteikiančiomis teisėjui teisę savarankiškai spręsti, kokie duomenys ir kokios medžiagos gali būti per procesą svarstomi atvirai, o kokie ne. R.Smitas, pareiškęs, kad CŽV paliko jį likimo valiai, pareikalavo pateikti jam kai kokias tos žinybos slaptas medžiagas, kuriomis remiantis jis įrodytų savo nekaltumą. Teisėjas pareiškė, kad jis turi tokią teisę. Tada Teisingumo ministerija kreipėsi į Apeliacinį teismą, kuris smarkiai sutrumpino R.Smito reikalautų dokumentų sąrašą (pažymėtina, kad pačiame Apeliacinio teismo nutarime buvo įslaptintų ištraukų).

1986 metų balandį, kai R.Smitas stojo prieš teismą, teisėjas pareikalavo, kad Centrinė žvalgybos valdyba atsiųstų į posėdį savo oficialų atstovą, kuris galėtų paaiškinti situaciją, kokie vis dėlto buvo R.Smito ir CŽV tarpusavio santykiai. Atstovas pareiškė, kad jų žinyboje nėra jokios informacijos apie tuos „bendradarbius“, su kuriais R.Smitas susitikinėjo Tokijuje.

Ir vis dėlto prisiejusiųjų žiuri patikėjo teisiamojo versija ir jis buvo išteisintas.

2013.12.04


Prisijunkite prie diskusijos