Iki šiol kasmet bent po kartą kitą aplankau gimtąjį Alytų ir jo apylinkes. Kiekvieną savo gyvenimo kelią jau beveik nuėjusį žmogų atsiminimai kviečia pabraidyti seniai užžėlusiais takais takeliais, pasidžiaugti permainomis arba pabumbėti: mūsų laikais buvo gražiau, geriau tvarkoma gimtinė.
{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Dažnai apima dvejopas jausmas. Prieini prie namo, kuriame kažkada gyvenai arba gyveno tavo vaikystės draugas, pažįstamas, o toje vietoje to namo jau nebėra arba jis neatpažįstamai pakeistas: kuklus medinukas su tualetu už tvarto virtęs ištaiginga vila. Šitaip pasikeitęs vos ne kiekvienas puikiai pažįstamos Suvalkų gatvės namas. Čia augau, čia augo beveik visi mano vaikystės draugai. Nuo buvusios „Ūkmašinos“ einu turgelio link ir, kaip aktorius Girdvainis Sereikiškių parke Vilniuje, stebiuosi: už kokius čia pinigus?!
Tokių vilų, ištaigingų namų dešimtys, gal net šimtai kurortu vadinamoje miesto dalyje, panemunėje priešais Alytaus piliakalnį, Pulko gatvėje, Vidzgirio pakraštyje, pirmajame Alytuje…
Ką čia kalbėt: mano gimtinė nepalyginamai gražesnė šiandien nei šeštajame dešimtmetyje, kai ėjau į mokyklą, nei per visą okupacijos laikotarpį.
Gimtajame name gyvenanti sesuo labai norėjo, kad pamatyčiau iškuoptus, pėsčiųjų ir dviračių takais padabintus Dailidės ežerėlius (Nemuno senvagę), pylimą, kurio gale per Nemuną jau permestas metalinis pėsčiųjų tiltas, baigiamą tvarkyti kriaušių, mano laikais tarsi kokį kanjoną su lūšnomis, kurias tada esu matęs tik iš tolo…
Alytuje jau nebeliko apleistų vietų. Labai džiugu, nors dėl to mano gimtinė kasmet man vis mažiau pažįstama, svetimesnė. Per tris viešnagės dienas nesutikau nė vieno tikro arba bent iš matymo pažįstamo žmogaus. Kitaip ir būti negali. Per šešis dešimtmečius Nemunu daug vandens nutekėjo. Nesikeičia tik nuotraukose užfiksuoti namai, gatvės, žmonės…
Palėpėje buvau užmiršęs daug mokyklos laikais su „Liubiteliu“ darytų nuotraukų – pageltusių, subraižytų, nepakankamai ryškių, bet primenančių basakojės vaikystės, ankstyvosios jaunystės laikus. Vieną kitą čia noriu parodyti.
Štai prie Nemuno Antrosios vidurinės mokyklos mergaitės su lauko gėlėmis. Tada, mokytojos Danutės Krištopaitės vadovaujami, keliavome po Nemunaičio apylinkes, kalbinome kaimų audėjas, klausėmės liaudies dainų.
Štai dviratininkai, akmenimis grįsta Karolio Požėlos (dabar Pulko) gatve įveikę etapą populiariose lenktynėse „Aplink tarybų Lietuvą“ miesto centre. Tada garsėjo nepralenkiami dviratininkai broliai Paršaičiai.
Štai kelios dešimtys vaikų po pirmosios komunijos. Su daugeliu jų vėliau mokiausi įvairiose Pirmosios ir Antrosios vidurinių mokyklų klasėse. Tikėjimo tiesas mums aiškino ir mus egzaminavo, jeigu neklystu, kunigas Žilinskas, vėliau represuotas.
Štai mano pusseserės Marytės ir sesers Zitos vestuvinės nuotraukos.
Parsivežiau ir vieną kitą Smetonos laikų fotografiją iš Tėvo albumo: dėdės, tetos iš Alytaus, Prienų, Balbieriškio, iš Amerikos, Rusijos; Tėvas – Lietuvos kareivis, mėgęs dainuoti kariuomenėje išmoktas dainas, kurias visi plačiai užtraukėme tik Atgimimo metais. Deja, Nepriklausomybės Tėvas nesulaukė.
Kelias valandas praleidau prie Duselės (Duselninkų) ežero. Tai tarsi du ežeraI (vakarinė dalis – Kavalys), sujungti neplačia sąsmauka. Ežero pietryčių pakrantėje, Daugirdėlių kaime, gimė pedagogas, vadovėlių autorius Augustinas Jakučionis (1884-1969). Šeštajame dešimtmetyje man ir mano draugams tai buvo svajonių ežeras (jį, kaip ir daugelis alytiškių, vadinome Daugirdėliais), kurį pasiekdavome pėsti arba dviračiu. Ne tiek žvejodavome, kiek irstydavomės, maudydavomės. Tas ežeras – viena iš vietų, kur ir šiandien norisi sugrįžti.
Dar užsukame į Ūdriją, kur gražai tvarkomos sodybos, pavyzdžiui, ūkininkų Birutės ir Romo Launikonių (žiūrėkite fotogalerijoje „Gražėjantis kaimas. Alytaus apskritis“). Nufotografavau ką tik perdažytą bažnyčią, šalia stovintį Atgimimo laikų paminklą.
Alytiškiai parodo kelią į Tarzaniją – pramogų parką vaizdingoje Nemuno pakrantėje, berods, ties Radžiūnais. Nuo šlaito žaliu taku ant guminių ratų klykdami leidžiasi vaikai. Sako, čia net galima lynu persikelti per Nemuną. Nebandėme, tik paragavome ledų ir giros.
Kitose nuotraukose – gražiai sutvarkyto ir tebetvarkomo Alytaus vaizdai.
Mano gimtinėje yra kur pasivaikščioti, pasėdėti, akis paganyti, eurą išleisti. O ar yra kur jį uždirbti? Turbūt nelabai. Dirbti reikia Anglijoje, Airijoje, kur prakaitą lieja daug mano giminės jaunimo. Norėčiau, kad tie pėsčiųjų ir dviračių takai būtų pilni laimingų, pasiturinčių alytiškių ir miesto svečių, kad naujasis tiltas per Nemuną, kuris rudenį bus atidarytas, nevestų į niekur.
Šįmet liepos pabaigoje to aš dar nepastebėjau.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2015.07.30; 18:04
