Kiek anais spaudos draudimo laikais reikėjo būti atsargiems net su draugais bei pažįstamais, vaizdžiai mums rodo šis šiurpus kun. J.Tumo gyvenimo įvykis. 1899 m. Žarėnų vikaras Kaz. Bakšys parašė į Kulius kun. J.Tumui laišką, klausdamas, kiek jis turįs mokėti pasižadėtojo nario mokesčio slaptoms kunigų spaudos platintojų ir apsidraudimo nuo ištrėmimo draugijoms ir kas esąs tų draugijų šefas – vyskupas M.Paliulionis ar jo sekretorius kan. A.Karosas.
Kun. J.Tumas laišku pranešė, kiek Kaz. Bakšys turįs mokėti minėtoms draugijoms ir tarp kitko pažymėjo, kad jis negerai darąs, siųsdamas konfidencialų laišką per paštą ir jame be reikalo minėdamas pavardes; taip daryti esą pavojinga. Toliau kun. J.Tumas pažymėjo, kad iš savo kursinių draugų apsidraudimo draugijai pinigus rinkti esąs paskirtas jis pats, t.y. J.Tumas, taip pat jis esąs platintojų draugijos pirmininkas.
Baigdamas kun. J.Tumas prašė būtinai šį jo laišką perskaičius tuojau sudraskyti, o atsaką duoti per pasiuntinę, kuri šį laišką jam įteiks. Parašęs laišką, kun. J.Tumas jį išsiuntė ne paštu, bet įdavė patikimai davatkai nunešti į Žarėnus, įduoti pačiam Bakšiui į rankas ir palaukti jo atsako.
Pasiuntinė sugrįžo be atsako. Ji pranešė, kad kun. K.Bakšys, perskaitęs Tumo laišką, pasakęs „gerai“ ir įsidėjęs jį sau į jkišenę, o jai parnešti nedavęs jokio rašto. Tos žinios kun. J.Tumui pasirodė nieko gero nelemiančios; jis ėmė nerimti ir graužtis, kam taip atvirai viską parašęs savo kolegai.
Kun. Kaz. Bakšys, kilęs iš sulenkintos Pabaisko par., buvo kursinis kun. J.Tumo draugas. Tačiau kun. J.Tumas jo arčiau nepažino, su juo nedraugavo, nes K.Bakšys buvo keisto ir nedraugiško būdo žmogus.
Seminarijoje jis visuomet buvo savyje užsidaręs, atsiskyręs, niekam savo sielos neatvėrė ir su niekuo nesibičiuliavo. Seminarijos draugai jo lenkės. 1893 m. jis kartu su J.Tumu buvo įšventintas kunigu. Nuo to laiko nieko kun. J.Tumas apie savo kursinį draugą nebegirdėjo.
Kun. K.Bakšys kunigavo blogai. Tie jo ganytojiški blogumai ypač paryškėjo jam nuvažiavus vikarauti į Žemaičių Žarėnus pas kleboną Lomaną. Žarėnų apylinkėje yra dag bajorų, su kuriais netrukus sulenkėjęs kun. K.Bakšys susipažino. Pas vieną bajorą tarnavo mokytoja Raškevičaitė. Kun. K.Bakšys ją įsimylėjo, ir juodu dažnai drauge būdavo. Kun.K.Bakšiui mišias laikant, Račkevičaitė visuomet būdavo zakristijoje.
Po mišių juodu susikabinę traukdavo į kleboniją, o po pusryčių ilgam užsidarydavo vikariate. Klebonas Lomanas ir parapijonys tokiu negražiu kun. K.Bakšio elgesiu buvo baisiai pasipiktinę. Bet kun. Bakšys į tai nekreipė dėmesio. Juo toliau, juo labiau kun. Bakšio ir Račkevičaitės santykiai darėsi meilesni ir viešesni. Ant stalo kun. Bakšys laikė atvaizdą, kuriame jis buvo drauge su savo meiluže. Visa tai labai pykino kleboną, ir jis tą atvaizdą nusiuntė vyskupui.
Kun. Bakšys, turbūt, jautė būsiąs atleistas iš vikaro pareigų ir išvilktas iš kunigo rūbų. Ir štai šią kritišką savo gyvenimo valandą, norėdamas išsigelbėti, jis griebias bjaurios provokacijos ir šlykštaus šantažo. O viso to auka pasirenka niekuo nekalčiausią, labiausiai jaunųjų kunigų mylimą ir daugiausia su slaptosiomis kunigų draugijomis susijusį kun. Tumą.
Tam tikslui jis parašė kun. Tumui mūsų anksčiau jau minėtą laišką, į kurį atrašydamas, kun. Tumas daug paslapčių išpasakojo. Jas kun. Bakšys ir panaudojo savo skundui Vilniaus prokuratūrai. Apie tą skundą klebonui Lomanui pranešė Žarėnų pašto viršininkas.
Nors jis buvo rusas, bet, matyt, geros širdies ir išmintingas žmogus. Jis pasižadėjo tą skundą sulaikyti 24 valandas, tiek jam leidžia įstatymai, ir per šį laiką klebonas turėjo įkalbėti kun. Bakšį skundą atsiimti.
Kadangi klebono santykiai su kun. Bakšiu buvo labai blogi, tai jis visai atsisakė su skundiku tartis. Dvidešimt keturios valandos praėjo, ir skundas buvo išsiųstas. Apie šį skundą sužinojo bajorai Siemaška ir Underevičius. Jie ėmės tarpininkauti tarp klebono ir kun. Bakšio.
Dalykas buvo be galo rimtas: skundui pasiekus prokuratūrą, skaudžiai nukentės ne tik kun. Tumas, bet ir visi tie kunigai, kurie buvo slaptosios organizacijos nariai.
Pagaliau po karštų derybų, tarpininkaujant bajorams Siemaškai ir Underevičiui, buvo susitarta, kad klebonas tuojau sės į arklį ir važiuos pas vyskupą atsiimti savo skundo, o kun. Bakšys telegrafuos į Vilnių, kad jo siuntinį sugrąžintų.
Tokiu būdu iš kun. Tumo provokatoriškai išgautas laiškas draug su Bakšio skundu buvo sugrąžintas. Tačiau kun. Bakšys to laiško nesunaikino ir žadėjo, reikalui esant, vėl jį panaudoti. Tai sužinoję Siemaška ir Underevičius per pasiuntinį davė kun. Tumui žinią, kad jis pats nuvažiuotų pas Bakšį ir iš jo kuriuo nors būdu atgautų savo laišką.
Gavęs žinią, kun. J.Tumas netrukus išsirengė į Žarėnus. Nuplūkęs 50 varstų iš Kulių į Žarėnus, K.Bakšio klebonijoje neberado. Jis buvo atleistas iš kunigo pareigų ir gyveno pas vieną abejotinos doros dvarininkę, kuri jį ir jo meilužę globojo. Apie pavakarę kun. Tumas pasiekė ekskunigo K.Bakšio gyvenamąjį dvarą. Savo moksladraugį rado apsiželdinusį barzdą, bet dar su kunigiškais rūbais.
Ypatingas buvo moksladraugių jaunų kunigų ir politinių konspirantų susitikimas. Kun. Tumas, nepaduodamas draugui rankos, lenkiškai tarė:
– Mano laišką gavai?
– Gavau.
– Klasta ir vylium?
– Taip.
– Jau panaudojai?
– Dar ne.
– Vadinas, panaudosi?
– Taip.
– Wszak to nikczemnosc!.. – sušuko kun. Tumas.
– A ja to wiem. Manai, kad man tai lengva buvo padaryti?
– Tuojau grąžink man jį!
– Nė už ką. Tiek tol nubridus…
– Atiduokš, provokatoriau, arba aš tave, kaip šunį, čia pat nušausiu! – ir siekė į kišenę, kur niekados nesinešiojo ginklo.
Ir kaip gi nustebo, kai draugas nudžiugo; ūmai praskleidė ant krūtinės sutaną ir tarė:
– Proszę – przysluge zrobisz, kolego.
– Daroję ci žycie, nikczemniku… Ty i tak mi list zwrocisz.
Ir prasidėjo dviejų valandų spaudimas ir nepasidavimas, kol abu neteko jėgų, ir kun Tumas pavartojo hipnozą mintimi:
– Wstaniesz i przyniesiesz…
Kun. Bakšys tikrai, kaip lunatikas, pakilo, pamažu išėjo ir taip pat sugrįžo abiem rankom laišku nešinas ir tarė be galo nusižemindamas:
– Przepraszam cię kolego, že ja na cos podobnego się považylem.
Kun. Tumas ištraukė savo laišką iš provokatoriaus rankų ir čia pat jį sudraskė.
Metęs kunigystę, Bakšys priėmė pravoslaviją, išvažiavo į Petrapilį ir ten, rodos, tarnavo Sveteišem Sinode. Kažkuo nusikaltęs, buvo žandarų krečiamas. Žandarui pradėjus vartyti jo bute rastą lietuvišką laišką, kun. Bakšys, pagriebęs jį ir tuojau prarijęs. Tai buvo kun. Tumo laiškas.
Tuo faktu jis mėgdavęs pasigirti, kad jis nebuvęs toks baisus niekšas, kaip kai kas manąs: neįdavęs žandarams nekalto žmogaus. Jei taip iš tikrųjų buvo, tai kun. Tumas bus sudraskęs ne savo, bet Bakšio jam pakištą svetimą laišką.
Ši nelemta provokacija buvo baisus kun. Tumui moralis smūgis, gili širdies žaizda, kurios laikas ligi pat mirties neišdildė. Kun. Tumui, visa siela atsidavusiam lietuvystei žadinti, lietuviškai spaudai gaminti ir platinti, be galo žema ir šlykštu buvo, kad moksladraugis kunigas, moters paviliotas, griebiasi tokios niekšiškos provokacijos. Suprantamas dalykas, kad tos konspirantą veikėją užklumpančios audros, netikėti pavojai neatšaldė romantiškai nusiteikusio Tumo, bet dar daugiau skatino veikti.
2014.12.03; 06:47
