Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant…


Print

Prieš 151-erius (1864) metus buvo uždrausta spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Toks draudimas galiojo keturis dešimtmečius, iki 1904-ųjų.

Šią dieną minime gegužės 7-ąją.

Tik daugiau kaip dvidešimt metų buvome tikrieji savo spaudos, kalbos ir knygos šeimininkai – Vasario 16-osios Lietuvoje.

Paskui penkiasdešimt metų tarsi turėjome ir spaudą, kalbą, knygą, – ir rašėme, ir kalbėjome, ir skaitėme lietuviškai, – bet ne taip, ne tą, ne tiek, kaip, ką ir kiek norėjome rašyti, kalbėti ir skaityti.

Jau daugiau kaip 25-erius metus naudojamės spaudos, kalbos laisve, knygų išleidžiame kaip niekada daug. Ar šia prasme jau neturime jokių problemų?

Esame skelbę ištraukų iš lietuvių literatūros klasiko, kunigo, pedagogo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto raštų.

Nuo šiandien iki Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos skelbsime ištraukas iš jo raštų, bylojančias apie tuos laikus, kai tik knygnešiai galėdavo į Lietuvą parnešti laisvą Vaižganto žodį, kupiną susirūpinimo lietuvių tautos, lietuvių kalbos likimu.

Nūnai, rodos, viską turime – ir spaudą, ir kalbą, ir valstybę, bet, paskaitę spaudos draudimo laikų Vaižganto raštus, matome, kad pavojai išnykti ir tautai, ir kalbai, net valstybei – neišnyko iki šiol. Kaip tada, neretai net patys nuo savęs bėgame, nepaisydami nei tautos, nei kalbos interesų, metų metais atkakliai siekiame įtikti tiems patiems, kurie Vaižganto laikais sakydavo, kad Dievas lietuviškai nesupranta.

Jeigu premjero Algirdo Butkevičiaus ir socialdemokratų parlamentarų Irenos Šiaulienės bei Gedimino Kirkilo svajonė taps tikrove, artimiausiu metu rašysime lenkiškai, ir Dievas mus supras.

Draudžiamas lietuviškas knygas pirmasis ėmėsi spausdinti užsienyje Motiejus Valančius. Jis sukūrė pirmąją nelegalią lietuvių knygnešių draugiją.

——————————

Pakvietimas ant vysk. Valančiaus jubiliejaus

Visos tautos garbina didžius savo vyrus, kurie darbavos dėl jų naudos ir vedė jas, šviesdami savo pavyzdžiu. Jų vardai ir darbai aukso literomis lieka užsirašę paskesniųjų atminime. Tiktai lietuviams parodytų, kas iš jų yra brangus, ateina svetimtaučiai, nes patys lig šiol mažai tesirūpino, o kiti, nerdamies į svetimą kailį, dagi niekino vis tai, kas yra savo.

Neseniai Petrapilės mokyti gudai (maskoliai) apvaikščiojo sukaktuves trijų šimtų metų nuo atspaudinimo pirmojo lietuviško katekizmo kuningo kanauninko Daukšos, trumpai apsakė jo gyvenimą ir pagyrė meilę jo kalbos (1). Šįmet iš priežasties sukaktuvių 300 metų nuo atspaudinimo pirmųjų jo lietuviškų pamokslų žada vėl padaryti jam iškilmingą šventę. Nebetylėkime ir mes apie savo vyrus, kuriais didžiuojamės, apskelbkime raštuose visa, ką žinome apie juos, visus paminklus. Tegul jų vardas kuo plačiausiai praskamba po Lietuvą ir žadina lietuvių širdyse meilę lietuvystės ir tų, kurie dėl jos darbavosi.

1901 metuose sueis 100 metų nuo užgimimo Žemaičių vyskupo ir didžiausio mūsų rašėjo Motiejaus Valančauskio. Skaitydami jo raštus, stebiamies iš jo darbštumo. Senesnieji žmonės dar atmena jo žodžius ir darbus, ale jie kasmet nešas į kapus daugelį žinių, ir netol gadynė, kada visiškai pritrūksime gyvų liudytojų, kurie savo akimis matė ir gerai pažino aną didvyrį, ypatingai kuningų, sandarbininkų nabašninko.

Girdėjome lenkus mus kaltinant, kad lig šiol neatsirado niekas iš mūsų, kurs būtų pasirūpinęs aprašyti vyskupo Valančauskio gyvenimą, arba biografiją. Susisgėdę, jog svetimi pradeda mus raginti prie darbo, užsimanėme surinkti „Medžiagą, arba materialą, vyskupo Motiejaus biografijai“, nors tiek, kiek surinkta Simano Daukanto biografijai. Todėl užkviečiame visus lietuvius, kurie tik regėjo kokius nors nusidavimus iš vyskupo Motiejaus gyvenimo, kurie išgirdo kokius nors žodžius iš jo lūpų, kurie nuo kitų girdėjo, ką apie vyskupo darbus, apsiėjimą su žmonėmis, su kuningais, apie visokius parėdymus Bažnyčios ir lietuvystės dalykuose; žodžiu sakant, mažiausių mažmožių neapleidžiant, viską surašyti kuo tikriausiai, ne taip plačiai, kaip tikrai, su paminavojimu vietų, metų ir asabų, kiek galima, ir atsiųsti į „Tėvynės Sargo“ redakciją arba tiesiai, arba, dar geriaus, per rankas. Ypač kuningai, kurie dagirs apie tą mūsų užmanymą, tegu kuo rūpestingiausiai viską surašo iš senesniųjų kuningų žodžių, išima kopijas iš vysk. raštų į žmones (dalis jų jau rado vietą „Tėvynės Sarge“ 1897 m.) (2), į kuningus, ypač į džiakonus; kopijas iš paminklinių abrazdėlių ir t.t.

Mūsų Tėvas negailėjos laiko, popieriaus ir atramento, patsai gyrė, patsai peikė ir baudė; taip kad nėra beveik nei vieno kuningo iš to laiko, kurs nebūtų apturėjęs nuo savo vyskupo nors vienos gromatos, nors vieno abrozdėlio, kningelės, stačiai jam adresavotos su tam tikru antrašu. Buvo tai viršininkas, kurio akis pasiekė visus pavaldinius. Darbo daug, laikas trumpas: nesitęskite gi su pradėjimu darbo. Tai vienas dalykas: prisiųskite, ką žinote apie kanauninką Daukšą ir apie vyskupą Valančauskį.

Antras. Vysk. Val. raštai pasenėjo ir suplyšo, nes vieni nebuvo perspausdinti, kiti nors buvo po kelissyk atnaujinti, kaip tai „Palangos Juzė“, tai visgi panykę, suplyšę per didelį jų vartojimą. Laikas būtų atnaujint juos: juggi lygių jiems dar neturime savo rašliavoje. Nemokyti skaitytojai atras ten nemaž pamokinančių dalykų, dvasiškos naudos; mokytiems bus pavyzdys gilaus supratimo kalbos dvasios. „Žemaičių Vyskupystę“ perspausdino amerikiečiai (3); tai ir gerai. Ir lenkai išsivertė ją į savo kalbą (4). Mes gi štai atminimui sukaktuvių 100 metų nuo užgimimo vysk. Motiejaus pašvęsime perspaudinimą susenėjusių Jo raštų. „Kningą dėl paaugusiųjų“ jau patiekė mums tūli mokyti lietuviai su pridėjimu žodynėlio aukštaičiams nesuprantamųjų žemaitiškų žodžių. „Pradė ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo“ taipogi jau turime sutaisę, toliaus parėdysime „Apie sekimą Kristaus“, „Gyvenimai šventųjų“, „Psalmės Dovydo“, tą tikrą kasyklę dvasiškų ir lingvistiškų turtų; na, gal ir dar ką nors, jei kišenė stengs. Pranešdami apie tą, neužkertame kitiems kelio: apart pirmųjų dviejų kningelių, gal kitas perspaudinti; mums dar geriau bus.

Patariame tik, kad, taisydami rašybą, kuri pas V. yra niekam neverta, negadintų stiliaus ir žodžių. Keletą bjauresnių svetimžodžių galėtų pakeisti grynais lietuviškais žodžiais, ale ir tiek to. Rašyba pas V. netikus dėl to, kad jis norėjo bendrai rašyti nepažindamas aukštaitiškų tarmių, kurias sumaišė su žemaitiškomis. Ir prie to dalyko užkviečiame lietuvius: pagraibykite savo kišenėse ir pagal savo galės sumeskite ant padarymo atminimo 100 m. sukaktuvių užgimimo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančauskio. Pradžią padarė jau vienas mūsų sandarbininkas, k. A.Kauniškis, parūpindamas „Pradę“ į spaudą (5) ir paaukodamas 100 rub. Vilimos, jog atsiras ir daugiaus sekančių tuo keliu.

P.S. Kitus laikraščius įprašome persispaudinti tą pakvietimą, nors sutrumpintą, ir nuo savęs apmislyti būdą apvaikščiojimo 100 jubiliejaus.

——————————-

Pakvietimas ant vysk. Valančiaus jubiliejaus.

Publikuota: TS.- 1899. – Nr. 10 – P. 52-54. Parašas: „Tėvynės sargo“ redakcija.

(1) Turima galvoje 1885 m. sukakusioms M.Daukšos Katekizmo trims šimtosioms metinėms E. Volterio parengtas ir Rusijos MA paskelbtas jo perspaudas (1886), darytas pranešimas Geografijos draugijoje, artėjant analogiškai M. Daukšos Postilės sukakčiai, to pat E. Volterio pateiktas jos perspausdinimo projektas (vykdyti pradėtas 1904 m.).

(2) Nurodoma 1897 m. TS 6 nr. Antano Dailidės (Dominyko Tumėno) paskelbtos „Gromatos vyskupo Valančiausko“.

(3) „Žemaičių vyskupystę“ 1897 m. JAV išleido kunigas Vaclovas Matulaitis.

(4) Į lenkų kalbą „Žemaičių vyskupystę“ („Biskupstwo zmujdzkie“) išvertė M. Griškevičius ir 1898 m. su istoriko S. Smolkos prakalba išleido Krokuvoje.

(5) „Pradę“ į spaudą – M. Valančiaus knyga „Pradė ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo“ išėjo 1862 ir pakartota 1864 m.; tečią, 1906 m., jos leidimą parūpino Antanas Alekna (1872-1930), Kauno kunigų seminarijos profesorius, Bažnyčios Lietuvoje istorikas, Vaižganto čia nurodomas A.Kauniškio slapyvardžiu.

Vaižgantas, Raštai, T.6. Pradai, 1995

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: Juozas – Tumas – Vaižgantas.

2015.05.02; 07:03


Prisijunkite prie diskusijos