Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (2)


Print

Lietuviai miestuose

Jei Lietuvos gilumoje ne visi lietuviai tvirtai turisi, ne visi moka branginti ir ginti savo kalbą, tai ką besakyti apie pakraščius?

Pakraščiuose, o labiausiai miestuose lietuvystė tirpsta kaip sniegas pavasario laike. Sunku rasti kitus žmones, kurie niekintų savo kalbą kaip lietuviai, o kas pats savęs nebrangina, tą ir kiti už nieką verčia.

Kam teko gyventi Peterburge, Liepojuje, Rygoje, o ypatingai Kaune ir Vilniuje, tas matė, kiek tenai kasmet nyksta lietuvių, virstančių į lenkus. Kiekvienas skubinas kuo greičiausiai išsinerti iš lietuviško kailio ir prie ponų prilygti.

Užaugo lietuvis sodžiuje lietuvišku bernaičiu, bet, duonos ieškodamas, išėjo į miestą ir pakliuvo tenai tarp svetimų žmonių. Mieste išgirs jis visas kalbas: gudišką, lenkišką, vokišką, latvišką, žydišką; vienos tiktai prigimtos, lietuviškos, savo kalbos neišgirs. Jisai mato, kaip ir kiti broliai lietuviai, ar mokslą įgiję, ar taip kiek tiek prasitrynę, draug su pilka sermėga meta ir lietuvišką kalbą ir pradeda kalbėti vien tiktai lenkiškai, ir jo galvoje gimsta mislis, jog turbūt ir niekam verta ta lietuviška kalba, kad visi ją taip užniek laiko.

Noroms nenoroms ir jisai, nusipirkdamas sau juodą švarką, ima laikyti save už lenką, nors daugumas neseniai dar tepersikėlė į miestą ir tebėra prisirašę prie lietuviškų valsčių; ima versčiukiškai, per pus lenkiškai, šnekėti. Pas jį netyčiomis dar pamatysi skardomis (blėkėmis) apkaltą lietuvišką „Šaltinį“(1); bažnyčioje, kur į kertelę įlindęs, tylomis dar kalbės motinos išmokytus poterius, bet prie kitų – nepasirodys, jog jis lietuvis.

Vienok numano nabagai, jog prigimimą ne taip veikiai perlauši; negalėdami tada patys lenkais palikti, rūpinas nors savo vaikus pradėti iš kūdikystės laužti. Perka savo vaikams lenkišką elementorių ir ima mokyti visų pirmu lenkiškai skaityti. Patsai lenkiškai nemoka, poterius kalba lietuviškai, bet savo vaikams jau samdo kokią bobpalaikę, būtinai lenkuojančią, idant pramokytų juos lenkiškų poterių ir katekizmo.

Savotiškai mokyti – neįkalbėsi. Argi neskaudžia širdį matant kaip kasmet šimtai lietuvių žūsta ne tiktai dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose. Ir kam iš to pelnas? Tokie lietuviai gryną savo kalbą sudarko, ima šnekėti, Dievas žin, kokiu žargonu, ir lieka nei lenkais, nei lietuviais, kaip anoje pasakoje ožka – pusė lupta, pusė nelupta.

Miestai kasmet kilsta ir eina didyn, kasmet nauji būriai lietuvių sodiečių plūsta į miestus ir čia žūna dėl Lietuvos. Kitos tautos susispiečia į krūvą, įsitaiso draugystes, turi kningas, užlaiko vienybę ir šiaip ne taip tveria; vienų lietuvių verksmingas likimas: jie viso to neturi.

O kuo jie prastesni už kitus? Visi giria ir užjaučia lenkus ir čekus, kad savo kalbą gina nuo vokiečių; slovakus ir slovėnus, kad nepasiduoda vengrams, – tiktai lietuvius visi peikia ir kaltina, kada parodo nors biškį prisirišimo prie savo kalbos: jie, gird, vienybę ardo!

Kokia čia vienybė, kad dėl jos reikia išsižadėti brangiausių dalykų? Kiek buvo pinklių, kol susitvėrė šiokios tokios lietuviškos draugystės Peterburge ir Rygoje; kiek negirdėtų ir stačiai nešlovingų pinklių daro liepojiečiams, norintiems sutverti atskirą nuo kitų draugystę, kiek tamsių išmislų krito ant vilniečių vien tik už tą, kad Lietuvos sostapilėje įsigeidė girdėti lietuviškus pamokslus!

Vargingas tada lietuvių padėjimas, o vienok neišnyks lietuviškas vardas… per pilksermėgius: jumyse viena viltis! Jūs, prasta savo širdimi mylėdami tėvynę ir jos kalbą, įkvėpkite tą meilę į savo kūdikius iš pat mažystės, kad, apleidę tėvynę dėl mokslo ar dėl uždarbės, nesuterliotų savo lizdo, nesumenkėtų patys, nes jūs patys sakote – menkas esąs tas paukštis, kurs į savo lizdą…

Išėję svetur glauskities prie kits kito ir visa kupeta stokite, kad ką norėsite įgyti. Kokiame mieste yra žymus skaitlius, nors 5000 asabų, turite pilną tiesą reikalauti sau lietuviško kunigo. Katalikų Bažnyčia dėl to taip vadinas, kad visos pasaulės vaikus glaudžia prie savęs: negali ir jūsų atmesti. Kitur ir neatmeta, tiktai Rosijos viešpatystėje randate sau didesnes kliaudes, ne dėl to, kad katalikiška dvasiškija lietuvius persekiotų: apskritai imant, ji nėra mums priešinga, bet dėl to, kad tarp svetimtaučių lietuviai lig šiol nebuvo žymūs.

Pasirodykite gi, kad jus išvystų; kad išvys, tai ir atiduos, kas jums priguli.

——————————-

Lietuviai miestuose. Publikuota: TS. – 1899. – Nr. 10. – P. 21-23.

(1) lietuvišką „Šaltinį“ – greičiausiai kalbama apie XIX a. pabaigoje ne kartą leistą maldaknygę „Šaltinis Dievo loskos“.

Vaižgantas, Raštai, T.6. Pradai, 1995

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: Juozas – Tumas – Vaižgantas.

2015.05.03; 07:03


Prisijunkite prie diskusijos