„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.
Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).
Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…
Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.
Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.
Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.
O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.
Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais , aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.
Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.
Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.
Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.
Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.
Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.
Šios istorijos Rusija iki šiol nėra išslaptinusi.
2015.07.08; 06:16
