Aldonas Pupkis
Mano gimtosios Kazlų Rūdos vidurinė mokykla į Vilniaus universitetą 1957 m. yra išleidusi du lituanistus: Ireną Bliuvaitę (Kierienę) ir mane. Su Irena kartu mokėmės nuo aštuntos klasės, buvom literatų būrelio nariai, būrelio vadovė mudviem patarė eiti į lituanistiką. Nebuvom kokie mokslo pirmūnai, tik geri vidutiniokai, nepretendavom į medalininkus, tad stojamųjų egzaminų nepaprastai bijojom. Atvažiavę į Vilnių dairėmės, kur mažesnis konkursas. Mano sumanymu, pirmiausia patraukėm pasižiūrėti į žurnalistiką (aš pats rašinėjau į rajono laikraštį, vaikystėje buvau leidęs rankraštinį laikraštėlį artimiausiems draugams), bet ten pasakė, kad į vieną vietą po 10 žmonių, tai nuėjom (Irenos noru) į teisę. Ten iš karto prieš priimant dokumentus buvo pokalbis su kažkuo iš fakulteto valdžios. Iš pradžių susižinojo, kad neturim darbo stažo, atskaitė pamokslą, kad esam dar snargliai ir norim eiti teisti vyresnių ar senų žmonių. Esą dokumentus palikti galit, bet jie nelaiduojantys, kad mes įstosim. Tada mudu apsisukom ir nuėjom į lituanistiką. Ir štai po poros mėnesių, 1957 m. rugsėjo 1 d., pirmą kartą atsisėdom į studentiškus suolus tuometinėje universiteto 7-oje auditorijoje.
Bet pirmiausia prieš tai apsigyvenom bendrabučiuose: Irena „Stuokynėje“, o aš „Taure“. 440-ame kambaryje įsikūrėm šeši pirmakursiai; buvom trys lituanistai – Albertas Rosinas, Sigitas Varnagiris ir aš, ir trys germanistai: Feliksas Daubaras (vėliau apgynė disertaciją iš prūsistikos), Jonas Kilius (vėliau Universiteto dėstytojas, vertėjas, parašė disertaciją apie lietuvių kalbos prielinksnius) ir Ramutis Šimaitis (po poros metų perėjo į mediciną, apsigynė habilituoto daktaro disertaciją, vedę Jono Kazlausko seserį). Tik du buvo atėję turėdami didesnę gyvenimo patirtį – Sigitas, atitarnavęs tarybinei tėvynei Bakuose (kaip pats sakydavo, tai yra Azerbaidžano sostinėje Baku), ir Romas, buvęs toli toli, bet apie tai niekad nieko nepasakodavęs. Netrukome apsiprasti, greitai susigyvenom, tapom draugais. Tarp mūsų niekada nebuvo kilę kokių aštresnių vaidų ar didesnių nesusipratimų ir šitas mielas pirmojo kambario prisiminimas mane šildo iki pat šių dienų.
Prasidėjo paskaitos ir visi nuoširdžiai kibom į darbą. Viskas labai nauja, neįprasta. Pradžioje nebuvo lengva susigaudyti, kas kur ir ką turi daryti, bet pamažu apsipratom. Kiek pasižinę pamatėm, kad kurse daugumas buvo vakarykščių abiturientų, tik keletas vyresnių. Vieni atitarnavę kariuomenėje (Sigitas, Albertas Ulys), kiti su kokiu nors stažu (Marija Bieliauskienė, Mirdza Brencė, Gražina Šmulkštytė, Česys Cemnolonskis, Ipolitas Ledas, Vladas Pupšys, Vytautas Stanaitis, Albinas Vasiliauskas). Vyresnieji turėjo nepalyginti daugiau gyvenimo patirties, elgėsi savarankiškiau ir tvirčiau. Jaunesniųjų ne vienas buvom tarsi neseniai išsiritę viščiukai, pirmą kartą pradėję savarankišką gyvenimą ir nelengvai susigaudantys naujojo pasaulio subtilybėse. Bent man pačiam atrodė, kad tarp mokyklos ir universiteto stūkso didžiulė praraja, ir ją peržengti bus labai nelegva. Skyrėsi ne tik provincijos ir sostinės gyvenimo būdas, bet ir mokymo bei studijų turinys ir formos.
Greitai išsiaiškinau, koks menkas buvo iš mokyklos gautas lituanistinis pasirengimas: kalbos mokėjimas – taisyklingai rašyti nosines ir dėlioti kablelius, literatūros – ideologizuotai pagal tam tikras išankstines fomules nagrinėti kūrinius. Apskritai supratau, kad į universitetą ateita per anksti, nesubrendus nei dvasiškai, nei dalykiškai, kad gal reikėjo metus dvejus kur padirbėti. Manau, kurse tokių buvo ne vienas ir ne vienam buvo kilę klausimų, ar laiku čia ateita, ar teisingai pasirinkta. Vis dėlto reikia pasakyti, kad iš pirmo kurso pasitraukė tik vienetai, o kiti pamažu apsitrynė, išmoko dirbti ir sėkmingai judėjo į priekį. Manau, kad trečiame kurse mes, jaunesnieji, jau buvom bemaž prisiviję vyresniuosius ir su jais galėjome žengti tuo pačiu žingsniu. O šiaip jaunatviško entuziazmo visiems buvo per akis, ypač tiems, kurie ką nors rašinėjo, mat daugumas buvo prisiekę literatai, svajojantys apie poeto ar rašytojo ateitį.
Pirmųjų mokslo metų pradžioje kursą padalijo į dvi grupes: vaikinų ir merginų, tad artimesni santykiai klostėsi pirmiausia savo grupėse ir tokie išliko beveik visus penkerius metus. Vaikinus ypač būrė bendros karinio rengimo paskaitos ir pratybos. Nepasakyčiau, kad ten buvo to dalyko mėgėjų, greičiau atvirkščiai, ir nemeilė visokiems statutams („ustavams“; viskas vykdavo rusų kalba) bei kitiems nemaloniems dalykams mus kaip tik priešino su dėstytojais ir telkė į krūvą. Bendri interesai pirmiausia ėjo iš bendrabučio – pirmakursių lituanistų „Taure“ gyveno ne vienas ir ne du, daug mūsų buvo susibūrę šeštame aukšte. Kitas traukos centras buvo paskaitos. Kai kurios jų buvo bendros kelioms specialybėms (lituanistams, „užsieniečiams“, žurnalistams, istorikams), o mes būrėmės lietuvių kalbos ir literatūros paskaitose. Pirmiausia, kas krito į akis paskaitose, tai laisvesnė, palyginti su mokytojais, dėstytojų laikysena, kitoks faktų ir jų interpretavimo santykis, skatinimas patiems daryti išvadas ir apibendrinti.
Vienos iš pirmųjų paskaitų buvo dabartinės lietuvių kalbos ir senosios lietuvių literatūros. Jas skaitė prof. Juozas Balčikonis ir dėstytojas Jurgis Lebedys. Lituanistikos vadovėlių aukštosioms mokykloms nebuvo, tad reikėdavo tenkintis paskaitų užrašais ir kai ką prisidurti iš privalomos literatūros. Tad paskaitose kursas susitikdavo kiekvieną dieną, ypač per pertraukas megzdavosi vienokios ar kitokios pažintys.
Apie prof. Balčikonį čia pasakoti nenorėčiau, kas nori, tas žino, kad nuo pat pirmųjų paskaitų tapau „balčikonininku“, ne vien jo pažiūrų gynėju, bet ir biografu. Tik pridursiu, kad mes, ypač jaunesnieji, pradžioje sunkiai supratom jo dėstomo kurso esmę, buvom tiesiog per jauni, prie to nepriaugę ir mokyklos nepaskatinti. Ne vienam tos paskaitos buvo neįdomios, jose buvo kalbama lėtai ir monotoniškai. Kiti, kurie labiau stengdavosi perprasti jo dėstomą dalyką, kartais kai ką netiksliai būdavo supratę, persistengdavo ir retkarčiais net nuvažiuodavo į lankas. Kaip kuriozą prisimenu pokalbį su vienu kolega ar ne pirmo kurso pabaigoje. Netiksliai perėmęs Balčikonio aiškinimą, jis manęs klausia: „Ar į susirinkimą ateis visi komjaunikaičiai?“ Mat Balčikonis buvo aiškinęs, kur ir kada lietuvių kalboje vartojami žodžiai jaunuolis ir jaunikaitis. Matyt, buvo suprasta, kad jaunuolis išvis niekur netinka ir dėl to pasidarytas kreivas šleivas naujadaras.
Man rodės, kad Balčikonio ir Lebedžio kursai buvo kažkuo panašūs, gal savo svarbumu, gal senovės atodangomis, kas dabar žino. Ypač Lebedžio paskaitas stengėmės labai stropiai. Jos buvo kiek monotoniškos, užsirašyti spėdavom be vargo. Egzaminui rengiausi visomis jėgomis, bet buvo apmaudu gauti ketvertą vien dėl to, kad kažkaip netikusiai supainiojau Abraomo Kalviečio mirties metus. Bet iš Lebedžio kurso ar ne pirmą kartą tikrai supratau Donelaičio kūrybą, pajutau pagarbą senajai lietuvių raštijai, iš jo mokiausi konspektuoti tekstus ir išsirašyti citatas. Vėliau, jau dirbant universitete, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedros buvo viename kambaryje Centriniuose rūmuose ir mes dažnai eidavom parūkyti į valgyklos prieigas.
Prisimenu, Lebedys vis paklausdavo, ką aš manantis apie Balčikonio raštų leidimą. Sakiau, kad norėčiau imtis, tik nežinojau kaip. Buvęs mano dėstytojas vienąkart jau su ironija pridūrė: „Laikai save jo mokiniu, o koks tu mokinys, kad nieko nedarai. Tikri mokiniai per adatos skylutę išlenda, kad pasiektų tikslą.“ Tą gėdą prisiminiau daugelį metų, iki pat brangaus buvusio dėstytojo mirties. Ir iki tol, ir dabar jaučiu jam pačią didžiausią pagarbą, kokią sunku išreikšti paprastais kasdieniniais žodžiais.
Nuo pirmų dienų logikos kursą dėstė Kristina Rickevičiūtė. Labai žavėjo jos laikysena: atrodė be galo savarankiškas ir laisvas žmogus, apdovanota aristokratiškomis manieromis. Nejautėme jokio atstumo tarp dėstytojos ir studentų, skaitomą kursą lengvai supratome ir spėdavom užsirašyti. Ir vėliau kartkartėmis su ja bendraujant būdavo malonu nejausi jokio nei asmenybinio, nei kitokio angažuotumo.
Tikrasis literatūros pažinimas prasidėjo, suprantama, Jurgio Lebedžio paskaitose, taip pat dėstytojos Irenos Kostkevičiūtės seminare (ar proseminare). Jame nagrinėjom Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, rašėm darbelius apie kurį vieną jo eilėraštį. Pirmiausia įstrigo dėstytojos mokymas gilintis į eilėraščio vidų, autoriaus nuotaikų raišką, eilėraščio formą ir santykį su turiniu. Šitokio dėstymo niekada anksčiau nebuvau patyręs. Darbelį rašiau apie poeto „Vergą“, koks jis išėjo ir kaip jį vertino dėstytoja, dabar neatsimenu. Bet man pačiam eilėraščio analizė atvėrė naujas mąstymo ir kūrinio vertinimo paslaptis, kurias ir dabar su virpesiu prisimenu.
Nepaprastos dėstytojos buvo ir Meilė Lukšienė bei Vanda Zaborskaitė. Jų paskaitos buvo pačios aukščiausios prabos. Mūsų literatūra stojosi greta pasaulinės ir rusų literatūros, nebuvo kokia izoliuota grandis pasaulio kultūroje. Ir turbūt svarbiausia, kad išeiti rašytojai ir jų kūryba darėsi ne privaloma, atsiskaitytina kurso dalis, o savita vertybė, be kurios lituanistas negali išsiversti.
Prisimenu, kad gerai įsidėmėjau Meilės Lukšienės dėstymo metodą. Apie kokį rašytoją ar jo kūrinį pradėdavo labai iš tolo: plačiai apžvelgdavo gyventą laikotarpį, jo istorines ir kultūrines aplinkybes, kaip pati sakydavo, to meto „idijalus“ (mes iš to tarimo kartais tarpusavy pasišaipydavom). Ir tada pasirodydavo, kad tas rašytojo kūrinys negalėjo kitaip pasirodyti, kaip tik tų idealų kontekste ir kad tai net buvę istoriškai neišvengiama. Šis metodas man pačiam pravertė rašant darbus iš lietuvių kalbotyros istorijos.
Meilė Lukšienė mokė mus ne tik literatūros, rodos, ji savo remarkomis buvo tikra mūsų kultūrinio ir dvasinio akiračio ugdytoja. Prisimenu, kaip ji yra kalbėjusi apie Vilniaus miesto architektūros grožį. Pasakojo, kad į darbą universitete jau daug metų einanti pėsčia ir nebuvę dienos, kad eidama Gedimino (tada Stalino) prospektu nepamatytų kokios naujos Vilniaus mūrų detalės. O vienoje paskaitoje labai ryškiai pabrėžė, kad gyvenimą į priekį stumianti daugiausia jaunoji karta: „Revoliucijas daro jaunimas, ne seniai, ne gyvenimu nusivylę žmonės.“ Rodos, gyviausiu žodžiu mus skatino imtis iniciatyvos, laužyti sustabarėjusią tikrovę, vaduotis iš dvasinės prievartos. Tai buvo tikrai revoliucinės mintys, skatinusios naują požiūrį į tikrovę ir dariusios perversmą mūsų mąstysenoje bei elgsenoje.
Iš dėstytojos Vandos Zaborskaitės paskaitų kokių detalių atminty neišliko. Vis dėlto jos visos buvo labai šviesios, keliančios optimizmą ir skatinančios semtis naujų literatūros kūrinių supratimo potyrių. Laimei, turėjau progos su profesore daugiau pabendrauti jau vėlyvais metais ir tos valandos jos bute tik išryškino subtilų jos dvasinį pasaulį, nestandartinį mūsų kultūros supratimą. Galiu pridurti, kad iš jos gavau ne tik gerų dalykinių pastabų savo tekstams, bet ir subtilių patarimų dėl tų tekstų stiliaus dalykų.
Taigi mūsų kursas buvo ar ne paskutinis, galėjęs klausyti anos kartos iškilių dėstytojų paskaitų: Juozo Balčikonio, Jurgio Lebedžio, Irenos Kostkevičiūtės, Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės. Neteko klausyti tik neseniai iš katedros išvarytos Aurelijos Rabačiauskaitės. Universitete jau nebedėstė Vincas Mykolaitis-Putinas, tik kartą kažkokia proga jį dar teko girdėti kalbant vienoje universiteto salėje. Šiuo atžvilgiu, galima sakyti, buvome laiminga karta, išimtinis lituanistų kursas.
Kaip ir visiems, buvo ir nemėgstamų dėstytojų. Jau minėjau karinį rengimą. Iš jų katedros dėstytojų nei pulkininkas Vilenskis, nei majoras Grinbergas įspūdžio nedarė (pastarasis kartais pažerdavo nešvankių anekdotų), gal tik kėlė neapykantą muštrui ir visiems su tuo susijusiems dalykams. Tik dėstytojas Rudžionis rodėsi kiek žmogiškesnis: su vyresniais kurso draugais pasikalbėdavo ir subtilesnėmis temomis, pasvarstydavo apie karinio rengimo pažymių ir stipendijos santykį, o kartą važiuojant į pratybas užmiestyje sustabdė mašiną ir pabarė dainuotojus: ką jūs sau manot dainuodami tokias dainas, patys įkliūsit ir visiems bus nemalonumų.
O dainuoti tai mes dainuodavom dažnai ir neieškodami kokių ypatingesnių progų. Pirmiausia traukdavom dainas „Tauro“ bendrabutyje. Ne tik kambariuose, bet ypač viršutiniame bendrabučio balkone. Didžiausi mėgėjai buvom Aleksas, linksmuolis dzūkas Antanas Jarmala, Norbertas, Sigitas, aš, dažnai prisidėdavo ir ne lituanistų. Kartais vakarais, ypač pavasarį, pradainuodavom valandą dvi ir niekas mūsų neramindavo, o dainos garsai pasiekdavo pusę Vilniaus. Dainuodavom rudens talkose ir vasaros darbo stovyklose, būrelių ar bendruose fakulteto vakaruose, po Berželiu susibūrę per kokią pertrauką tarp paskaitų. Tikrai tik tą vieną kartą dėstytojas Rudžionis mus sustabdė, nes buvom per toli nuvažiavę su savo „Sėk, sesute, žalią rūtą… “ Ir su nostalgija dabar matai, kad atpratom dainuot ne tik fakultete, bet ir kitose vietose, kad užmiršom dainą net prie stalo artimų bičiulių apsuptyje….
Ko nemėgom, tai visų politinių mokslų. Nežinau, ar visas kursas žinojo, bet mūsų iš bendrabučio būrelis I ir II kurso partijos istorijos paskaitas vadinom Alberto Rosino sugalvotu pavadinimu proto būdinimas. Ne ką daugiau žavėjomės politinės ekonomijos paskaitomis ir seminarais. Tik filosofija ne vieną traukė, nes ją dėstė patrauklus žmogus, neeilinė asmenybė Eugenijus Meškauskas. Savo manieromis, laisva kalbėsena jis buvo kiek panašus į Kristiną Rickevičiūtę ir mums imponavo palyginti nepriklausoma laikysena. Paskui atėjo verksmingos Irmijos Zakso filosofijos istorijos paskaitos, kurios kėlė kažkokį pasigailėjimo, o ne pagarbos jausmą ir palyginti su Meškausko atrodė labai varganos.
Man, jau iš mokyklos apsisprendusiam kalbininkui, svarbiausios, suprantama, buvo kalbotyros dalykų paskaitos. Apie jas galėčiau pasakoti daug, bet ne vienu atveju kai kas gal būtų subjektyvu kitų kurso kolegų atžvilgiu. Čia tik norėčiau pridurti, kad II kurso pradžioje, pasiskirstę į literatus ir kalbininkus, pirmiausia pakliuvom jaunam dėstytojui Jonui Kazlauskui. Pats aš, jo vedamas nuo II iki V kurso, jo remiamas patekau į aspirantūrą ir likau dirbti universitete. Kazlauskas neseniai buvo pradėjęs vadovauti studentų moksliniam Lietuvių kalbos būreliui ir mes, II kurso kalbininkai, sudarėm to būrelio branduolį. Pirmuosius mokslinio darbo įgūdžius gavom specialybės seminare ir būrelio veikloje. Nors profesionaliais kalbininkais netapo, čia pranešimus skaitydavo Danguolė Spėčiūtė, Česys Cemnolonskis, Sigitas Varnagiris ir kiti, būrelyje brendo Danutė Skurkaitė, Evalda Strazdaitė, Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas. Nuo trečio kurso tapau būrelio pirmininku, tad su vadovu Kazlausku teko organizuoti visą būrelio veiklą ir daug bendrauti tarpusavyje.
Iš tos Lietuvių kalbos būrelio veiklos bene ryškiausi įspūdžiai buvo apie mūsų ekskursijas. Jos būdavo rengiamos kasmet (kartais po kelis kartus) į kokias įdomias ar žymias šalies vietas. Bene daugiausia detalių atmintis išlaikė iš pirmosios ekskursijos į Merkinę ir Liškiavą (1959 m. balandžio 12 d.). Dar ir dabar prisimenu man, lygumų gyventojui, neįprastai kalvotas vietas, kalnus, nuostabią Nemuno ir Merkio santaką, pasakojimus apie Merkinės praeitį, paprastų dzūkų šnektos gražumą. Paskui apie apsilankymą Vinco Mickevičiaus-Krėvės tėviškėje, susitikimą su jo seserimi (pasakojo, kad ji pagal charakterį buvusi Šarūno prototipas) ir daug kitų dalykų. Pažintine prasme tai buvo nepakartojama patirtis, siejanti praeitį su dabartimi, krašto istoriją su šiandiena. Tais metais lapkričio mėn. dar keliavom Kazimiero Būgos vietomis.
1960 m. gegužės 29 d. važiavom į Ignaliną. Buvom Palūšėje, plaukiojom Lūšių, Dringykščio, Dringio ežeruose, kiek pabendravom su vietos žmonėmis. 1961 m. balandžio 30 d. kartu su Studentų mokslinės draugijos konferencijos viešniomis iš Latvijos ir Rusijos teko keliauti po Trakų kraštą, o rudenį važiavom maršrutu Vilnius – Zapyškis – Kudirkos Naumiestis – Kapsukas (dabar Marijampolė). – Simnas – Seirijai – Alytus – Vilnius. Užrašuose esu pasižymėjęs, kad iš tolo pamačius Dusios ežerą dėstytojas Lebedys tarsi suakmenėjo, iš nuostabos ar pagarbos nusiėmė kepurę ir truputį linktelėjo galvą…
Vis dėlto patys didžiausi įspūdžiai buvo patirti kelionėse su profesorium Balčikoniu. Mat jis dažnai važiuodavo į retesnes pakraštines tarmes ir kartais pasiimdavo studentų. Pirmą kartą keliavom į Gervėčius 1959 m. vasarą. Stebino graži, labai archajiška tarmė, paprasti ir nuoširdūs žmonės. Net keliose vietose skundėsi, kad niekaip neišsiprašo kunigo iš Lietuvos, norintys melstis lietuviškai. Kaip vaikai jie džiaugėsi Balčikonio atvežtomis knygomis, prašė kitąkart atvažiuojant dar atvežti. 1960 m. gegužės pabaigoje kartu važiavom į Naniškes (dab. Šalčininkų raj.). Sukdami ratu sustojom Pirčiupiuose, pakalbėjom su žmonėmis, paskui pasiekėm Naniškes. Mokyklos direktorium ten dirbo poetas Paulius Drevinis. Žmonės pasakojo, kad jis turintis mažą kambarėlį, biblioteką ir esantis patenkintas tokiu gyvenimu. Kelerius metus buvęs ištremtas į Sibirą. Vadovaujantis literatų būreliui ir jame iš 130 mokyklos mokinių net 30 būrelio nariai, o 11 dalyvavę kūrybos konkurse. Jis esantis tikras kovotojas už lietuvių kalbos vartojimą toje apylinkėje.
Bet Naniškėse daugiausia sujaudino susitikimas su viena mokytoja lituaniste. Tai buvo netikėtas pokalbis, gal tiksliau paskaita apie lietuvybę ir inteligentų gyvenimą kaime. Jos vyras, pavarde Šeronas, buvo kilęs iš Gervėčių, ten dirbo mokytoju. „Norint tapti tikru patriotu, – sakė ji, – reikia padirbėti Gervėčiuose.“ Mokyklos ten esančios beveik visos rusiškos, lietuviškų neatidaro, nors visi mokiniai lietuviai. Vietos mokytojai visur kreipęsi, važinėję dėl lietuviškos mokyklos, bet juos apšaukę agitatoriais ir mokyklos neatidarę. Srities partijos komitetas neleidžiantis užsisakyti lietuviškos spaudos, o per gyventojų surašymą buvę akivaizdžiai klastojamos tautybės. Pieštuku užrašytus lietuvius vėliau pavertę baltarusiais. Pats Šeronas, apkaltintas nacionalizmu, buvęs persekiojamas, jo bute daryta kratų, todėl turėjęs iš Gervėčių pasitraukti. Ir tą dieną, kai buvom Naniškėse, jis su reikalais buvo išvažiavęs į Gervėčius (savo užrašuose esu pasižymėję, kad tąkart, kai mes buvo Naniškėse, į Gervėčius buvo išvažiavę mūsų tautosakininkai).
Žmonės pasakojo, kad iš Gervėčių į Lietuvos internatus Šeronas perkėlęs apie du šimtus mokinių. Mokytoja dar kalbėjo apie jaunų žmonių, vaikinų ir merginų, santykius, apie alkoholizmą ir kitus svarbius dorovės dalykus. Iš viso to pasibuvimo kartu atrodė, kad ji tarsi specialiai stengėsi mums įteigti pačius tauriausius jausmus ir ugdyti mūsų pažiūras bei dorovines nuostatas. Gal tik vėliau esu pagalvojęs, kad ar ne Balčikonis bus apgalvotai mus vežęsis į Gervėčius ir Naniškes ir ten suvedęs su mokytoja, kad ji mums diegtų ir jo paties taip suprantamas vertybes. Beje, abu kartus, bet ypač Naniškėse, profesorius pasirodė vietos žmones branginantis ne mažiau negu jų šnektą, ir jam tai buvo natūrali žmogaus ir jo kalbos vienovė, einanti iš pačių giliausių žemdirbiškos lietuvių kultūros klodų.
Su aplinkinių ir tolimesnių kaimų tikrove ir jos savitumais susipažinti būdavo progų kiekvienais metais, kartais net ne po vieną. Tai (būtinosios, prievartinės) derliaus nuėmimo talkos rudenį ir vasaros statybininkų darbo stovyklos. Jose nuo pat pirmo kurso rudens mezgėsi artimesnės pažintys, pradėjom geriau pažinti ir kitų kursų studentus, su kuriais važiuodavom kartu. Antai 1957 m. rugsėjį kasėm bulves Trakų rajone, 1958 m. rudenį – Nemenčinės rajone, Maikūnų k., 1960 m. rovėm linus Šakių rajone ir kt., dirbom statybose Adutiškyje, Šakiuose, Paparčiuose (Vievio apylinkė) ir kt. Įsiminė 1960 m. ruduo: po darbų važiavom su ekskursija per Lietuvą į Karaliaučiaus kraštą. Aplankėm Jurbarką, Vinco Grybo muziejų, buvom Kudirkos Naumiesty. Rytų Prūsijoje į akis lindo kontrastai: vokiška architektūra ir griuvėsių krūvos (Tilžėje, Gumbinėje), žmonės, gyvenantys tik ta diena, begalinė netvarka ir girtų būriai. Kaimuose tušti laukai ir vešli žolė, kurios rudenį sulekia pjauti Lietuvos ūkininkai. Slogus vaizdas neišnyko iš atminties ir kitais metais, kai spalio mėn. su būreliu lankėmės prūsų žemės lietuvių kultūros vietose.
Svarbus daiktas mūsų studijų metais buvo įvairios praktikos. Kalbininkai važiuodavo į kalbos, literatai į tautosakos ar kitokias ekspedicijas. Baigę II kursą 1959 m. liepą dėstytojos Jadvygos Kardelytės vadovaujamas kalbininkų būrys (visam kursui ji nėra dėsčiusi) išvažiavom į Radviliškio ir Kėdainių rajonus. Kaimuose dirbdavom paprastai po du, tad ir pasižinti tarpusavy būdavo lengviau ir paprasčiau. Mudu su Aleksu apsiėmėm tirti Pašušvio šnektą. Iš tos tarmės buvo kilusi ir Teresė Buivytė, tad mums darbo buvo ne per daugiausia. Gyvenom puikiai, dažnai mirkdavom Šušvėje, nepraleidom nė vienų šokių. Kaip tik čia, man rodos, su Aleksu tapom tikrais draugais, bičiuliais iki pat gyvenimo pabaigos. Mus vis labiau artino ne tik studijos, bet ir greitai iškilę bendri interesai, asmeniniai reikalai, buities dalykai. Teko gludinti charakterius, stengtis ieškoti bendravimo dermės. Be apie tai papasakoti gal teks kada kitą kartą.
Po metų, 1960-aisiais, su Algiu Prapiesčiu aprašinėjom Pagausančio šnektą Ariogalos apylinkėje. Algis studijavo kursu žemiau, buvo kalbininkas, priklausė Lietuvių kalbos būreliui. Ekspedicijoje gražiai susidraugavom, paskui dažnai kalbėdavomės pačiais įvairiausiais klausimais. Jo dėka 1992 m. (dirbo Ministro pirmininko patarėju) kartu su Arnoldu Piročkinu ir Pranu Kniūkšta teko padirbėti prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto kalbos. Vis dėlto Algis buvo labai uždaras, ne iki galo atskleisdavo savo vidų, nemėgo kalbėt apie savo reikalus ir sveikatą. Netikėta jo mirtis buvo didelė netektis man ir visiems jo pažįstamiems.
Baigęs IV kursą tapau ekspedicijos pusvadoviu. Dėstytoja Kardelytė manim pasitikėjo ir paskyrė vadovauti kelioms grupelėms. Šitaip atsirado darbo pasidalijimas, o man tai buvo didelė patirtis. Su Jadvyga Kardelyte teko daug bendrauti ir vėliau. Dar studijuojant buvo susidaręs toks artimųjų būrelis: kartu su Jadzyte pas Lietuvių kalbos katedros laborantę Vytautę Eidukaitienę švęsdavom Velykas, Kalėdas, daug kalbėdavom. Neužmirštu, kaip Jadzytė grįžtant iš tų susitikimų stengdavosi mane atpratinti nuo rūkymo, barė už tai, kad draugaudamas su viena, einu į pasimatymus su kita ir dar daug pasakė kitų gražių pamokymų ir labai naudingų patarimų. Su Kardelyje teko dirbti ir 8-ame dešimtmetyje, kai rengėme „Kalbos praktikos patarimus“ – ji buvo to leidinio „Minties“ leidyklos redaktorė. Daugelio buvusios dėstytojos ten teikiamų rekomendacijų vertinimai, pastabos konkrečiais klausimais padėjo nemažai pagerinti leidinio kokybę, man pačiam leido sužinoti tam tikrų naujų kalbos subtilybių. Ir vėliau kur ją susitikęs jausdavau didelį džiaugsmą kalbėtis su tokiu mielu ir išmintingu žmogumi.
IV kurse, 1961 m. pavasario semestre, buvo pedagoginė praktika. Irena sugalvojo prašyti ją atlikti Kazluos (Kazlų Rūdoje). Mums leido ir ten išvažiavom, gavom vadovę Juliją Žukauskaitę (visam kursui ji nebuvo dėsčiusi), garsėjančią fakultete kaip itin griežtą ir be galo reiklią dėstytoją. Mūsų buvo 7 studentai: Irena B., Jūratė Č., Nijolė M., Irena P., Vygandas R., Sigitas V. ir aš. Mokykloje greitai apsipratom, įsitraukėm į darbą ir viskas vyko palyginti sklandžiai. Ir vadovė pasirodė esanti ne tokia baisi. Net ir tada, kai rašomos disertacijos reikalais išvažiavo į Vilnių ir mes tris dienas uliodami nepasirodėm mokykloje, ji tik švelniai pabarė ir nesiėmė jokių baudos priemonių. Mat tuo metu pas Ireną atvažinėdavo Romas Ozolas. Ir tą kartą viešėjo, o mes buvom linkę daugiau tarpusavy pabendrauti negu eiti terliotis su mokiniais.
Per praktiką nebuvo kokių grupės nesutarimų ar vaidų, visi stengėmės normaliai atlikti savo pareigas. Tiesa, buvau smarkiai pyktelėjęs, kai man beveik vienam teko rengti baigiamąjį praktikos kalbos vakarą – keli išsivažinėjo savo reikalais, tad likusiems reikėjo gerokai paplušėti. Čia man ypač padėjo Vygandas, su juo kažkaip nuo talkų ir statybų dienų buvo užsimezgęs tarpusavio pasitikėjimas. Kartais dalydavomės literatūros patirtimi, skaitėme vienas kitam eilėraščių ar prozos bandymų. Čia dar prisidėjo, kad praktikoj Vygandą įsimylėjo viena moksleivė ir man teko būti jų tarpininku. Mėginau auklėti tą mergaičiukę, bet mano pedagoginės pastangos nuėjo niekais. Laimei, praktika ėjo visai į pabaigą, ir, kiek žinau, jų santykiai toliau nebesiplėtojo. Atrodo, kad praktika nė vienas nebuvo labai nusivylęs, vadovė mums surašė gerus pažymius ir visi sėkmingai grįžom tęsti studijų.
Bet pedagogo darbas, atrodo, nedaugelį viliojo ir jam priešiškumas ypač pradėjo ryškėti artėjant diplomantų skirstymui. Jau nuo pat pirmųjų studijų dienų kiekvienas turėjom savų pomėgių ir interesų, nors su laiku daug kas ir keitėsi. Ar ne pirmas savo pomėgį aiškiai parodė Norbertas. Kone nuo pirmų dienų jis kaip pamišęs visur puldavo užrašinėti tautosaką. Stebėdavomės jo sugebėjimu rašyti itin greitai, kažkokiu savo greitaraščiu, o vakarais dažnai matydavom jį tuos tekstus šifruojant. Jis ir talkose ar statybose kažkaip išsprūsdavo pas žmones tautosakos rinkti. Kartais tarpusavyje pasvarstydavom, ar iš to nenutrūkstamo užrašinėjimo jis pajėgs ką nors išgriebti ar neliks tik pilku fiksuotoju, – tada dar neįžvelgėm jo talento pamatyti surinktuose tekstuose tai, ko nė vienas iš mūsų nebūtų pajėgęs išgvildenti.
Kiti studentai eidavo į visokius būrelius ar kolektyvus pagal pomėgius ar potraukius. Vieni patraukė į universiteto ansamblį, ten įsitvirtino, pamatė pasaulio. Kiti būrėsi į teatrinę studiją, tautosakos, literatų ar kalbos būrelius ir t. t. Iš visų skyrėsi baltakepuriai (turėjo nusipirkę baltas kepures), kitų vadinami futuristais. Vis dėlto ne vienas svyruodavom, vieną pradėję greitai mesdavom ir griebdavomės kitko, kol galų gale sustodavom prie kokio vieno dalyko.
Aš pats pradėjau nuo sporto. Mat iš mokyklos laikų buvau šioks toks sportininkas – trumpųjų nuotolių bėgikas ir šuolininkas į tolį. Bet po poros mėnesių treniruočių supratau, kad visa tai ne man: buvo skiriamas didelis fizinis krūvis ir aš neištvėriau. Greitai iš studentų poliklinikos pasisekė gauti pažymą apie „nestiprią“ sveikatą ir mus, kelis sportininkus, įrašė į privalomo fizinio lavinimo silpnesniųjų („klipytų“) grupę.
1957 m. spalio mėn. universitete buvo įkurta VU radijo stotis. Į ją patekau vienas iš pirmųjų: buvau paskirtas vadovauti sporto skyriui, tapau ir literatūros skyriaus nariu. Kiek ten teko darbuotis, kokių buvo rezultatų, dabar neatsimenu, tik žinau, kad nuo kitų metų pradžios tame darbe aš jau nedalyvaudavau. Šį pomėgį gal išstūmė tų metų pradžioje pradėtas kurti dirigento Juozo Vanago universiteto vyrų choras. Fakultete į jį buvo labai agituojama ir vieni nuėjo ten su polėkiu, kiti pagal draugystę su kurso draugais. Iš mūsų jame dainavom Česys, Albertas R., Albertas U., Sigitas, aš, gal dar kas nors. Buvo dar mums labai artimas germanistas Simas Rečiūnas, nemaža žmonių iš fakulteto: rusistų, žurnalistų, kiti iš kitų fakultetų. Repetuodavom dažnai, nes tikslas buvo aiškus: vasarą važiuoti į Baltijos studentų dainų šventę Latvijoje. Repertuarą spėjom apygeriai išmokti ir liepos 3 d. išvažiavom į Rygą. Įspūdžiai buvo nepaprasti: ne vienas pirmą kartą buvo Latvijoje, mus labai maloniai priėmė šeimininkai. Įspūdinga buvo pati dainų šventė, bet kulminaciją pasiekėm iškyloje į Siguldą. Ten buvo švenčiama Lyguo šventė. Repetavom, paskui vakare buvo koncertas prie pilies griuvėsių ir pasibuvimas su alumi, fejerverkais ir pasišokimais. Naktis praėjo kaip viena akimirka ir liko atminty kaip itin šviesus prisiminimas.
Mūsų vadovas ir dirigentas Juozas Vanagas mėgino chorą išlaikyti, palaikyti jame gerą nuotaiką. Buvo dar atmintinas susitikimas su jo vadovaujamu merginų choru, bet greitai pradėjom domėtis kitais dalykais ir nuo choro nutolom. Aš nuo II kurso pradžios įklimpau į Kazlausko vadovaujamo Lietuvių kalbos būrelio veiklą, kiti suko savo keliais. O be viso šito, dar reikėjo dalyvauti ir kitoje visuomeninėje veikloje: kurso ar fakulteto komjaunimo, profsąjungos, DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) ar pan., kitaip sakant ideologinio darbo baruose. Vis dėlto turiu su tam tikru pasididžiavimu prisiminti, kad iš mūsų kurso nė vienas, bent viešai, nesistengė kopti ideologinės karjeros laiptais. Niekas aplinkui nesididžiuodavo esantis komjaunuolis, nors nemaža dalis jais buvom. Atlikdavom privalomas procedūras ir tuo bemaž apsiribodavom. Atrodo, kurse įtikėjusių komunizmo idealais buvo vienetai, o kiti į visa tai žiūrėdavo daugiau ar mažiau rezervuotai ar visai priešiškai.
Vyrų grupė delegavo mane kaip savo atstovą į fakulteto profsąjungos biurą. Čia pirmą kartą akis į akį susidūriau su sovietinės tikrovės grimasomis. Iš karto pamačiau, kad profesinėje sąjungoje, šalia tam tikro fasadinio rūpinimosi studentų materialiais reikalais, daugiausia dėmesio buvo skiriama ideologiniams dalykams. Vidinis asmenybės susidvejinimas toliau stiprėjo ir reikėjo pratintis dar labiau prisitaikyti prie oficialios nuomonės ir mėginti su ja susigyventi.
Mūsų pasaulėžiūros dalykai nebuvo kaip nors viešiau ar tarpusavyje aptarinėjami. Suprantama, kiekvienas jau iš mokyklos buvom atsinešę vienokį ar kitokį tikrovės vertinimą. Dar tebebuvo gyvi atmintyje 1956 m. Vengrijos revoliucijos atgarsiai, studentų pasirodymai Vilniaus Rasose per Vėlines ir paskui prasidėjusios represijos. Vadinamasis auklėjamasis darbas buvo ypač sustiprėjęs, ir mes buvom savotiškai supančioti valdžios ir vyresnybės reikalavimų. Stengdavomės neišsišokti, nes viskas atsimušdavo į bendrabutį ar stipendiją. Kiekvienas ideologinis liapsusas per komjaunimą ir profsąjungą tuojau pat atsiliepdavo per stipendijų ar bendrabučių skirstymą.
Ateidamas į universitetą pats aš jau buvau susidaręs tam tikrus savo pasaulėžiūros kontūrus. Pirmiausia atmintyje iš namų buvo giliai įsirėžę tėvų tautiniai jausmai. Būdami paprasti, ne inteligentai žmonės (tėvas yra dirbęs raštvedžiu, bet daugiausia staliumi, mama – namų šeimininkė), jie buvo natūraliai suvokę Lietuvos valstybingumą ir jo raidą, labai vertino tautinius simbolius. Namie kambary kabojo du paveikslai: Vytis bei Darius ir Girėnas. Kai valdžia pareikalavo per šventes iškabinti prie namų vėliavas, mama net važiavo į Marijampolę ieškoti „lietuviškos“ sovietinės vėliavos. „To raudono skuduro aš nekabinsiu, šita nors ne savo, bet ne visa raudona“, – sakė ji. Gerai prisimenu, kurioj vietoj namie po grindimis jie paslėpė senąją tautinę Lietuvos vėliavą…
Šitas „nacionalizmas“ buvo giliai įsiskverbęs į sąmonę. Jį stiprino mūsų giminę palietė trėmimai į Sibirą, dėdės partizano, mano krikšto tėvo, žūtis, tėvų pasakojimai apie turguje suguldytų partizanų kūnus, šeimos santykiai su netoliese gyvenusiais stribais ir mano susidūrimai mokykloje su stribų vaikais. Bet mokyklinis auklėjimas vertė gūžtis, užsidaryti viduje ir gana anksti nusistatyti santykius tarp mūsų (manęs) ir kitų (ne mūsų). Įpratome elgtis kaip toje ir Kazluos dainuotoje dainoje „Lietuvi, prikąsk liežuvį….“ Kai kas ir kurse laikė mane uždaru, vienišium, nelabai lendančiu į kokias didesnes kompanijas, nors prigimtis reikalavo būti kitų būryje.
Šeima buvo religinga, ypač mama, pats aš kelerius metus esu buvęs patarnautoju bažnyčioje. Bet kaip tik santykiuose su kunigais pradėjo eižėti iš vaikystės buvę tvirti religiniai įsitikinimai. Pirmiausia suvokiau, kad bažnyčia ir religija yra anaiptol ne tas pats, ir paskutiniais mokykliniais metais jau ėmiau tolti nuo bažnyčios. Vis dėlto studijuodamas II kurse dar buvau per Velykas Prisikėlimo šventėje ir patyriau didelį džiaugsmą. Bet tuo metu jau buvau įsitraukęs į antireliginės literatūros studijas – skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas: nuo Voltero, Didro iki Hegelio bei Markso ir Engelso knygų, nuo menkaverčių antireliginių brošiūrų iki Jono Ragausko. Kitos, religinės, literatūros nepasiekdavau, o keletas knygučių namie apie šventųjų gyvenimą tikrai netenkino. Atsakymo į tuos jaudinančius klausimus taip ir neradau, ir prie to dar ne kartą teko grįžti gyvenime.
Paskutiniais mokykliniais metais didžiausią poveikį pasaulėžiūrai padarė dvi knygos: Bernardo Brazdžiono poezijos rinkinys „Per pasaulį keliauja žmogus“ ir Stasio Šalkausko knyga „Lietuvių tautos ugdymas“. Jas turėjau namie, buvau išsiprašęs iš bažnyčios zakristijono, kai iš suimto parapijos klebono buto visa jo biblioteka buvo išverta į kiemą ir dūlojo niokojama ir visų nešiojama. Dar ir dabar turiu kelis Brazdžionio persirašytus eilėraščius (pačią knygą jaučiau reikalą saugiai paslėpti), o Šalkausko mintis dėliojausi į atmintį ir mėginau konstruoti savo santykį su jomis.
Universitete daugelis gyvenom ne tik studijų grafiku, bet ir religinių bei tautinių švenčių ritmu. Vis dėlto mus nuosekliai auklėjo sovietinės ideologijos paragrafais ir komunistiniais metodais ir visi jau buvo pramokę daugiau ar mažiau prisitaikyti ir įgudę kur nereikia neišsišokti. Šiaip tautinės rezistencijos ir religinės pasaulėžiūros klausimais viešai nebūdavo kalbama, gal tik kokiame mažame bendraminčių būrelyje samdomame bute ar bendrabutyje. Pats atsimenu, kai ar ne antrame kurse kartą per pertrauką auditorijoje prie pianino priėjo Algis Patašius, bravūriškai perbraukė ranka per klavišus ir greitu tempu paskambinęs Kudirkos Tautinę giesmę dingo koridoriuje. Savo užrašuose esu pasirašęs, kad 1960 m. prieš Velykas Didįjį Penktadienį „Tauro“ valgyklos direktorius skambinęs rektoriui, esą tą dieną valgykloje nesuvalgyta nė vieno mėsos patiekalo, ir pasižymėjęs, kad rytojaus dieną niekur nebuvę šokių, nors skelbimų būta apsčiai.
Grįžtu prie savo profsąjungos veiklos. Fakulteto biuras turėjo atskirą kambarį (auditoriją) ir ten rengdavosusirinkimus ir pasitarimus. Kartais ten vykdavo vadinamojo aktyvo posėdžiai. Aktyvą sudarydavo daugiausia fakulteto komjaunimo veikėjai, kursų komjaunimo sekretoriai, dar profsąjungos biuro nariai, beveik visada ateidavo kas nors iš fakulteto ar universiteto partinės organizacijos. Kiek prisimenu, vadovaujamą balsą turėjo ar ne tuometinis fakulteto komjaunimo sekretorius Algis Navaitis, nuolatiniai dalyviai būdavo Vladas Andrijauskas, Justinas Karosas (fakulteto profsąjungos komiteto pirmininkas), Petras Vaitkevičius, gal dar kas nors. Iš vyresnių daugiausia lankydavosi Jonas Bielinis, jam visada priklausydavo paskutinis žodis.
Vienas toks aktyvo posėdis buvo sušauktas 1959 m. vasario 15 d. pavakary. Pasakojo, esą prieš metus Vilniuje, Gorkio (dabar Pilies ir Didžioji) gatvėje, kino teatro išorė buvusi aprašinėta nacionalistiniais šūkiais, kažkur buvusi iškabinta buržuazinė vėliava, tad mums reikią būti budriems, kad universiteto kaimynystėje jokių nacionalistinių provokacijų nebūtų. Paskirstė po du – vaikinus suporavo su merginomis ir nurodė maršrutus. Aš su viena studente (ne mūsų kurso) turėjau vaikščioti Gorkio gatve nuo universiteto iki rotušės ir stebėti, ar nėra kokių užrašų ir kitų „pavojingų dalykų“. Ką nors pamačius tučtuojau reikią pranešti štabui (tai yra universitete likusiam aktyvui). Mudu pavaikščiojom kokią valandą (abu jautėmės nejaukiai, slėgė prievartinis vaikščiojimas, o manęs nepaleido klausimas, ką visa tai turi bendra su profsąjungos veikla) ir grįžom į fakultetą.
Daugiau tokių vaikščiojimų ar panašių dalykų pavyko išvengti, kur kalbinamas dengiausi dideliu krūviu Lietuvių kalbos būrelyje ir Studentų mokslinėje draugijoje. Tarp tų aktyvistų buvo ir didelių tarybinio jaunimo dorovės saugotojų. Atsimenu, viename posėdyje iškėlė klausimą dėl vienos fakulteto I kurso studentės elgesio: nuoga ji pozuojanti Dailės instituto studentams, po seansų dar liekanti institute, kas ten žino, ką jie tada veikiantys. Jos elgesį reikėtų apsvarstyti fakultete, tik ar svarstė ir kas buvo toliau, taip ir nesužinojau.
Justinas Karosas, studijavęs kursu žemiau, buvo taip pat aktyvus, bet kažkaip kultūringesnis, ne toks kategoriškas. Su juo ne kartą susidurdavau vėlesniais metais. Vienu metu gyvenom tam pačiam name gretimose laiptinėse, paskui šiaip susitikdavom kur mieste, persimesdavom žodžiu kitu. Daug šnekėjom apie neseniai mirusį Algį Prapiestį, su kuriuo Karosas buvo labai artimas.
Petras Vaitkevičius buvo karštas sovietinio gyvenimo būdo gynėjas, gal visa tai ėjo iš karo ar pokario metais už sovietų valdžią žuvusio tėvo. Protingas ir mąstantis žmogus, beje, Lietuvių kalbos būrelio narys, gerai mokantis gimtąją tarmę. Petras nuosekliai siekė politinės karjeros. Buvo numatytas į partijos Centro komitetą dirbti instruktorium, bet dėl kažkokių aplinkybių nepateko. Su juo kaip ir susidraugavavom, kai abi šeimos gavom butą Žirmūnų gatvėje ir apsigyvenom netolimuose kambariuose. Kartą kalbantis itin kritiškai įvertino dar vieno anuometinio aktyvisto Juozo Jermalavičiaus dogmatiškumą: esą negalima taip į reikalą žiūrėti visai nematant greta esančių žmonių, stengtis būti protingesniam už patį Leniną. Baigęs universitetą dirbo kažkokį partinį darbą, ten per visokius priėmimus priprato prie taurelės, vis labiau darėsi nuo jos priklausomas. Už girtavimą neteko darbo, buvo išmestas iš partijos ir pragėręs kepenis pirmosiomis Nepriklausomybės dienomis nuėjo į kapus.
Tarybinių studentų auklėjimas universitete vyko visu tempu. Kurse buvo privalomos vadinamosios politvalandėlės, tarptautinių įvykių apžvalgos, draugystės su gamyklomis ir t.t. O be viso to, išgirsdavom apie idėjinių priešų demaskavimą visai šalia mūsų – universitete, fakultete. 1959 m. pabaigoje buvo svarstoma fakulteto studento Leono Teiberio byla. Jis esą su grupe bendrų turėjęs programą, kaip nuversti tarybų valdžią, Kapsuke jie iškėlę nacionalistinę vėliavą, Vilkavišky platinę atsišaukimus ir pan. Žinoma, jis buvo išmestas iš universiteto, o mums visa tai kėlė gausybę klausimų, vertė perkainoti vertybes. To paties likimo 1961 m. pabaigoje sulaukė ir studentas Vaičiūnas – esą dėl to, kad matematiškai viešai įrodinėjęs Dievo buvimą. O prieš tai dar buvo 1960 m. kovas ir balandis, mums ypač skaudus dėl kurso draugo Vlado Pupšio bylos.
Kaip ir kiti vyresni kurso studentai, Vladas turėjo autoritetą kaip itin rimtai žiūrintis į studijas ir pareigingas žmogus. Su juo tekdavo bendrauti tik kurse, nes gyveno samdomame bute ir privatesnėse vietose beveik nesusitikdavom. Jis pats niekur viešai nėra dėstęs savo pažiūrų, nieko nepasakojęs apie praeitį, tad jo byla mums sukėlė ir nuostabą, ir tikrą šoką. Prasidėjo svarstymai įvairiais lygiais: kurse, fakultete, be abejo, ir aukštesnėse instancijose.
Čia noriu prisiminti, kokią informaciją mes buvom gavę iš valdžios atstovų, o kas norės gauti autentišką paties Vlado liudijimą, ras jį jo knygoje „Atsimainymų kalnas“ (2008). 1952 m. Vladas esą sukūręs antitarybinę organizaciją, joje buvę 10 žmonių, turėję ginklų. Už tai nuteistas 25 m. kalėti, 1955 m. grįžo į Lietuvą, buvo vėl priimtas į komjaunimą, įstojo į universitetą. Bet nuslėpęs teistumą, susirašinėjęs su vienu nacionalistu kunigu, kuris Vladą mokęs gerai išstudijuoti marksizmą, agituoti jaunimą, kuo geriau užsimaskavus laukti patogaus momento.
Kurso susirinkime (apie jį esu daug ką pasirašęs užrašuose) Vladas prisipažino klydęs ir, atrodo, tikėjosi kurso palankumo. Tik viena Irena Žvigaitytė prieštaravo, kad Vladas būtų pašalintas iš komjaunimo. Kiti svarstė, ar būtų įmanoma Vladą perauklėti, gal jam leisti pirma padirbėti mokykloje, o paskui baigti universitetą. Bet nepajudinamas buvo Bielinis: toks žmogus mokykloje galintis duoti tik žalos.
Artėjo didysis fakulteto svarstymas (balandžio 7 d.). Kursas ūžė kaip bičių avilys. Nežinau, ar nors vienas akyvesnis kurso studentas galėjo likti tam dalykui abejingas. Daug kas kalbėjo apie Vlado perauklėjimą (dabar manau, kad tai buvo naivios jaunų nepatyrusių žmonių sapalionės), apie kurso pareigas palikus Vladą universitete, bet negirdėjau nė vieno, kad būtų aiškiai smerkiama „nacionalistinė“ Vlado veikla (viskas buvo vadinama klaidomis).
Iš vakaro prieš svarstymą susitikom fakulteto aktyvas, buvau ir aš. Buvo aptarti visi galimi susirinkimo variantai, numatyti demagogiški atvejai. Tą vakarą dėl Vlado suabejojo Kęstutis: „Jei priešas nusiginkluoja, tai kam mums jį žudyti?“ (iš mano užrašų). Bet jo nuomonę griežtai sukritikavo Bielinis, esą reikia darbu gamyboje įrodyti savo pasikeitimą, o ne mokykloj. Kažkurio aktyvisto primygtinai buvo pasakyta, kad be politinių nusikaltimų, Vladas esantis žemos moralės: gyvenantis su buto šeimininke našle nesusituokęs ir pan. (tai žinomas sovietinis būdas kompromituoti ideologiškai neįtikusius žmones). Kiekvienam akyvo dalyviui buvo paskirstyti vaidmenys: tu kalbėsi apie viena, o tu apie kita. Man buvo nurodyta pasisakyti priešpaskutiniam ir ypač atsižvelgti, į kurią pusę krypsiantis svarstymas; kitaip sakant, jeigu svarstyklės imtų svirti Vlado naudai, aš turėčiau pasakyti argumentuotą kaltinimą. Grįžę į bendrabutį diskutavom toliau. Marija Bieliauskienė, vienintelė kurso komunistė, pranešė, kad universitetas neprieštaraujantis pašalinti Vladą iš universiteto (iki tol buvo kalbama tik apie šalinimą iš komjaunimo), tad mes esą turintys būti vieningi.
Pačiame susirinkime Vladas atrodė sutrikęs, kalbėjo nerišliai, nelogiškai, dažnai painiojosi. Atsimenu, emocingą kalbą pasakė Petras Vaitkevičius, kitų kalbėtojų neatsimenu, manęs niekas neprašė savo nuomonės. Gal dėl Vlado sutrikimo neatsirado nė vieno gynėjo ir visi kaip vienas pakėlėm rankas. Šitaip jo likimas buvo išspręstas.
Man pačiam visas tas laikas buvo pilnas baisių abejonių ir sumaišties. Buvau tarp tų naivuolių, kurie dar tikėjo kažkokiu perauklėjimu, bet galvoje čia pat kildavo prieštara dėl jo tikslingumo, jeigu tai iš tikrųjų tėra pokario kovų tęsinys. Ir per kurso, ir per fakulteto susirinkimą baisėjausi kolegų, bet ypač savo minkštakūniškumu, gal bailumu, gal karjeros dėlei aukojančiu kolegos likimą.
Vienas iš paskutinių išėjęs iš susirinkimo tuščiame koridoriuje pamačiau stovint Vladą, tarsi nežinantį, nei kur eiti, nei ką daryti. Atrodė lyg nuo kokių vaistų sutrikęs ar apsvaigęs. Pirmas klausimas buvo sau pačiam, kodėl jį visi paliko, taigi atstūmė, apleido. Priėjau, užkalbinau, jis lėtai susitvardė, kiek paėjom fakulteto kiemu, gatve. Kalbėjom apie kažką, bet ne apie susirinkimą. Pasakiau, kad laikykimės, ir išsiskyrėm.
Vėliau Vladas neakivaizdiniu būdu baigė universitetą, parašė laišką, pradėjom susirašinėti. Būdamas Vilniuje užeidavo pas mane, kvietė Šilutėje ir Klaipėdoje aplankyti. Atsiuntė savo rašytus Balčikonio paskaitų užrašus (mano buvo prasti), parašė straipsnių iš Lietuvos mokyklų istorijos „Mūsų kalbai“ (buvo išspausdinti 1980 m. nr. 1 ir 3). Kai jau po jo mirties (2009) gavau atsiminimų knygą, perskaičiau kone vienu atsikvėpimu. Man atrodė, kad ji savo įtaigumu ir literatūrine forma verta būti šalia geriausių pokarines kančias atspindinčių kūrinių (Dalios Grinkevičiūtės ir kt.). Vlado brolis Vytautas iš archyvų parengė dar vieną atsiminimų knygą „Prašau žodžio…“ (2011), o 2013 m. „Gimtojoje kalboje“ (nr. 3) paskelbė Vlado atsiminimus apie buvusį mūsų dėstytoją Praną Gailiūną (vieną Vlado užrašytos Gailiūno paskaitos fragmentą išspausdino „Mūsų kalba“ 1983 m., nr. 1). Bent jau mano akyse Vladas rehabilitavo mūsų gal nepelnytai nelabai mėgtą dėstytoją, iš kurio pedagoginio entuziazmo anuokart kai kurie mėgdavom tarpusavy pasišaipyti. Tikiuosi, ir kitų, kas skaitė tą Vlado rašinį.
Apskritai gaila, kad Vlado nuveikti darbai lietuvių pedagogikai ir jos istorijai nėra pakankamai įvertinti ir beveik nefunkcionuoja mūsų pedagogikos diskurse. Man pačiam, kiek jų esu skaitęs, atrodo, kad tai puikiai argumentuotos, logiškos, gerai dokumentuotos monografijos ir sąžiningai parašyti straipsniai, turintys ir išliekamąją vertę. Pati Vlado istorija kartu studijuojant universitete man pačiam buvo pats didžiausias dvasinis sukrėtimas per visus studijų metus.
Studijos artėjo prie pusiaukelės, pradėjom entuziastingai rengtis mediumui. Deja, uždraudė jį rengti prilyginę kenksmingai buržuazinės Lietuvos studentų tradicijai. Niršome, labai skaudžiai išgyvenome, ypač tie, kurie buvo įdėję daugiau darbo. Bet protestuoti nepajėgėme, jau buvome susigyvenę su avinėlių laikysena.
Kai paskaitos persivertė per pusę, labai greitai, tiesiog nepastebimai ėmė artėti pabaiga. Tada kažkaip lyg ir pradėjo mažėti kurso bendrystė, vis daugiau rūpėjo savo reikalai. Ne vienas gana anksti pradėjo galvoti apie diplominį darbą, būsimą karjerą, artėjantį skirstymą. Kaip įgelti jau nuo IV kurso daugelis puolė pačiuotis (dėstytojo Pikčilingio mėgtas žodis). Viena iš pirmųjų trankias fakultetines vestuves atšoko Irena Bliuvaitė su Leonu Jaruševičium. Paskui buvo Alberto Rosino, Jono Kiliaus vestuvės (pastarosiose teko būti piršliu, nes su Jonu buvom ypač artimi), vedė Sigitas, Antanas, aš, kiti kurso draugai, nesnaudė tekėti merginos. Vienas atvejis buvo gana savotiškas, išskirtinis. 1962 m. vasario mėn. išgirdom apie Nijolės ir Vytauto Stanaičio santykius. Kilo skandalas – buvo išspausdintas bjaurus straipsnis laikraštyje „Sovetskaja Litva“, kursui buvo duotas nurodymas svarstyti jų elgesį.
Teko dalyvauti viename iš tų nemalonių pokalbių, bet apie tai nesu linkęs plačiau kalbėti. Man pačiam atgrasu prisiminti tuos, neslėpsiu, kurse buvusius nesusipratimus ar skaityti apie tarpusavio santykių suvedinėjimus, kaip buvo padaryta prisimenant Alberto Ulio ar Irenos Bliuvaitės studijų metus. Suprantu, kad būta dalykų, dėl kurių gali skaudėti ir po penkiasdešimt metų ir niekas negali atimti teisės apie juos reikšti savo nuomonę. O man pačiam visi bendrakursiai neišskiriant nė vieno yra tikros pagarbos nusipelniusios išskirtinio kurso asmenybės, kurie kartu išbuvom tose pačiose auditorijose penkerius metus, kartu klausėm tų pačių dėstytojų, kartu liūdėjom ir džiaugėmės, kartu krėsdavom pokštus vieni kitiems, bet išlaikėm didžią pagarbą mūsų Alma mater ir garbingam Istorijos-filologijos fakultetui. Tegul ta pagarba visada būna nemeluojamai jaučiama tarp dar likusių būti šioje žemėje mūsų kolegų, tegul pagarbus atminimas lydi visus išėjusiuosius ten, kur anksčiau ar vėliau neišvengiamai iškeliausime ir mes patys.
