Iš tų pelų nebus grūdų


Print

Tai kaip: Vokietijos kanclerė Angela Merkel išdavė Ukrainą ar neišdavė? Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė tikėjosi, kad neišduos.

Apie tą A.Merkel partnerį prancūzą negali būti nė kalbos – jis išdavė. Nes jam rūpi tik nešvarus biznis: kuo nepastebimiau Putinui parduoti tuos nelemtus lėktuvnešius. Jam rūpi, kad Ukraina niekada netaptų nei NATO, nei Europos Sąjungos nare.

Prancūzija jos prezidentų (esamo ir buvusio) asmenyje  – bene viena reakcingiausių ES valstybių, beveik prilygstanti Graikijai ir Vengrijai. O kur dar Le Pen su savo neslepiamom simpatijom Putinui!

Taigi, iš Prancūzijos nebuvo galima tikėtis nieko gero, tik išdavystės. O iš Vokietijos?

Kaip jos kanclerė A.Merkel galėjo sutikti, kad paliaubos įsigaliotų ne tuoj pat, nedelsiant, iškart, pasirašius tuos nelemtus „susitarimus“, o tik po dviejų parų?! Nerealu reikalauti, kad tuoj pat, nedelsiant, 50 km., juo labiau – 140 km. Rusijos sienos link būtų atitraukti sunkieji ginklai. Tačiau ar sudėtinga pasiekti, kad tais ginklais iškart, nuo pasirašymo momento, būtų nustota šaudyti, t.y. griauti gyvenamuosius namus, mokyklas, sprogdinti  civilių autobusus, žudyti žmones? Juk, jeigu rūpi žmonių gyvybės, užtektų tik paskambinti teroristų vadams: daugiau – nė šūvio!

Kodėl ji neprieštaravo? O jeigu prieštaravo, bet nesėkmingai, kodėl netrenkė durimis, nepadarė jokio pareiškimo?

Visi tie taikos ieškotojai dar Minske, dar maklinėja pompastiškuose Baltarusijos diktatoriaus rūmuose, laužo tušinukus, nepataiko atsisėsti ant kėdės (ne be Lukašenkos pastangų), o tuo metu į Ukrainą iš Rusijos rieda dešimtys tankų. Ką veiks jie užgrobtoj teritorijoj dvi paras, kol įsigalios paliaubos?  Ar ketina jie iš ten pasitraukti?

Taikdariai dėl to nesuka sau galvos. Jie sutinka, kad Ukraina rytinę sieną kontroliuotų tik po to, kai įvykdys visas neįvykdomas Rusijos sąlygas.

Argi tai ne išdavystė? Vokietija ir Prancūzija leido dvi paras žudyti ir griauti.

Iškilo didelis pavojus, kad dabar gali būti atšauktos (užuot sugriežtintos) ekonominės sankcijos Rusijai, kad net JAV nustos kalbėti apie galimą gynybinių ginklų tiekimą Ukrainai. Juk Putinas spaudė teroristus, visą naktį nemiegojo ir kalbėjo apie taiką, apie demokratinius rinkimus, paramą nusiaubtoms  teritorijoms! Kitą dieną jau girdime: o kuo čia dėta Rusija, jeigu Ukrainoje tebežūsta žmonės? Rusija nieko nepasirašė, nieko nežadėjo, Rusijos Ukrainoje nėra.

 „Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!” (rašytojas Romualdas Granauskas).

Nežinau, ką dabar apie tai galvoja prezidentė Dalia Grybauskaitė (ką kalba – girdėjome), bet dauguma Lietuvos politologų antrojo Minsko rezultatus vertina labai skeptiškai, kaip neabejotiną Ukrainos išdavystę, konflikto įšaldymą, didėjantį pavojų Lietuvai, Latvijai, Estijai…

Dalyvavau viename renginyje. Ir paprasti žmonės piktinasi Europos Sąjungos nevieningumu, neryžtingumu, trypčiojimu vietoje. Jokios savarankiškos iniciatyvos, vien tik tipenimas Putinui iš paskos.

Praėjusią savaitę buvom liudininkai dar vienos išdavystės, iš pirmo žvilgsnio dydžiu nepalyginamos su Minsko išdavyste.

Vilniaus išdavystė ilgai trunkanti; kaip ir Nepriklausomai Lietuvai, Kovo 11-ąją tai išdavystei sukaks 25-eri. Tai visų nuo 1940-ųjų birželio 15-osios iki 1990-ųjų Kovo 11-osios žuvusiųjų išdavystė. Ir išdavikai šiuo atveju ne rusai, ne vokiečiai arba prancūzai, o mes, lietuviai, iki šiol toleruojantys Žaliojo tilto „meną“, „komunistinį paveldą“, iki šiol (iki Nepriklausomybės 25-mečio!) dykviete pavertę Lukiškių aikštę, nepastatę Tautos namų, paminklų laisvei,  Vytautui Didžiajam, Jonui Basanavičiui, tikriausiai nieko vertingesnio nepastatysiantys ir 2018-ųjų šimtmečiui.

Liūdniausia, kad dėl visų šitų išdavysčių didele dalimi kalti jau jaunieji lietuviai, išauklėti, išmokyti Nepriklausomos Lietuvos mokyklose ir universitetuose.

Deja, jie jau laisvoje Lietuvoje yra parašę ir išdavikiškų knygų (ypač istorinių), jie jau didele dalimi kalti dėl lietuvių kalbos, tautos kultūros išdavysčių, moralės nuosmukio. O kas juos mokė ir auklėjo?

Ketvirtį amžiaus trunkantis Žaliojo tilto „socialistinio meno“ gynimas akivaizdžiai byloja, kiek daug dar mumyse sovietinių kvislingų, nepaisant to, kad jaunoji karta jau nemoka rusiškai ir nelabai žino, kas dėjosi praėjusio šimtmečio penktajame, šeštajame dešimtmečiuose.

Įtariu, kad Žaliojo tilto skulptūrų globėjai, matydami, kas šiandien dedasi Ukrainoje, dabar jau dėl kitų priežačių trypčioja vietoje, rašo pasibjaurėjimą keliančius straipsnius ir vengia atsakomybės.

Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.02.15; 07:25


Prisijunkite prie diskusijos