Gestapas (valstybinės slaptosios policijos – Geheime Staatspolizei – akronimas). Būdama, ko gero, klaikiausia Trečiojo reicho baudžiamoji organizacija, negailestingai susidorodavo su nacistinio režimo opozicija tiek pačioje Vokietijoje, tiek ir vokiečių okupuotose teritorijose, vykdė žvalgybą ir ardomąją veiklą įvairiose šalyse, o taip pat kuravo nacistų sukurtos ir išplėtotos koncentracijos stovyklų ir mirties stovyklų sistemos „darbą“.
Oficialiai pagrindinis gestapo uždavinys buvo formuluojamas taip: opozicijos tyrimas ir likvidavimas.
Gestapas buvo įsteigtas 1933 metais Germano Geringo, pakeitęs prūsišką politinę policiją. Pirmuoju viršininku tapo Rudolfas Dilsas. Iš pradžių G.Geringo nurodymu gestapas vykdydavo nacistų partijos priešininkų areštus ir egzekucijas.
Bet po Henriko Himlerio paskyrimo 1934 metų balandį Gestapas išsiplėtė, virto politinių represijų aparatu prie SS – sukarintos struktūros, kuri buvo savotiškas nacistų partijos (ir kuriai taip pat vadovavo H.Himleris) „kovinis avangardas“.
Vėliau H.Himleris buvo pakeltas pareigose, ir jis tapo reichskomisaru, atsakingu už Trečiojo reicho saugumo sistemos stiprinimą, o 1939 metų spalį jo žiniai buvo perduota ką tik aneksuota Lenkija. Gestapo šefo poste jį pakeitė Heinrichas Miuleris. H.Miuleris vadovavo gestapui niūriausiais šios organizacijos istorijos metais ir suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų „galutinai sprendžiant žydų klausimą“.
Paskutinį kartą jis matytas fiurerio bunkeryje 1945 metų balandžio 28 dieną, kai sąjungininkų ginkluotosios pajėgos jau vijo nacistus iš paskutinių Vokietijos užkampių. H.Miuleriui dingus, gestapas liko be viršininko.
Pagrindinis įstatymas, reguliuojantis gestapo veiklą, buvo priimtas 1936 metų vasario 10 dieną. Nuo to laiko ši organizacija įgijo visą valdžią žmonių, kuriuos laikė valstybės priešais, gyvybėms. Gestapas išplėtė savo įtaką ne tik visoje Vokietijoje, bet ir vokiečių okupuotose Europos šalyse. Nesuskaičiuojama daugybė aukų buvo sukištos į koncentracijos stovyklas, o kiti buvo paprasčiausiai kankinami ir nužudomi.
Kartais bandydamas prisidengti veidmainišku teisėtumo figos lapeliu, gestapas siųsdavo kaltinamųjų bylas į vadinamuosius liaudies teismus, kuriuos jis visapusiškai kontroliuodavo. Tų įstaigų teisėjai nelemtai išgarsėjo tuo, kad visada skelbdavo vienintelį nuosprendį – mirties bausmė. Gestapo veiksmų ir įsakų niekas negalėjo nei svarstyti, nei apskųsti. Vienas iš H.Himlerio parankinių daktaras Verneris Bestas sakė: „Tol, kol policija vykdys vadovybės valią, visi jos veiksmai bus laikomi neteisėtais“.
Gestapas įėjo į Vyriausiąją Imperijos saugumo valdybą 4-ojo skyriaus teisėmis.
Parengta pagal Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygą “Špionažo enciklopedija”.
2013.03.17
