Iš žvalgybos enciklopedijos: Svetlanos Ogorodnikovos meilužiai


Print

Svetlanos Ogorodnikovos pavardė žvalgybų istorijomis besidomintiems skaitytojams turėtų būti žinoma.

Oficialiose amerikietiškose enciklopedijose, pasakojančiose apie pasaulio žvalgybų veiklą, ponia Svetlana Ogorodnikova įvardinama kaip KGB agentė.

Ji 1984-aisiais metais Los Andželo mieste nesėkmingai bandė užverbuoti JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) darbuotoją Ričardą Milerį.

Teismo salėje S.Ogorodnikova ir jos vyras Nikolajus prisipažino, jog priklauso KGB struktūroms. Sutuoktiniai taip pat neginčijo fakto, jog sovietams rinko slaptą informaciją apie JAV slaptųjų tarnybų veiklos specifiką.

Beje, vienas iš svarbesnių Ogorodnikovų uždavinių buvo nustatyti, kur konkrečiai Amerikoje slapstosi iš Sovietų Sąjungos nelegaliai pabėgęs KGB majoras Stanislavas Levčenko ir sovietų lakūnas Viktoras Belenko, į JAV pabėgęs itin originaliu būdu – nuvarydamas karinį rusų naikintuvą Migą 25. Abu perbėgėliai už akių Maskvoje apkaltinti tėvynės išdavimu ir nubausti mirties bausmėmis sušaudant. Tad jei KGB majoro laipsnį turinčiai S.Ogorodnikovai būtų pavykę sužinoti, kur Amerikoje gyvena šie vyrai, pabėgėliams grėstų rimtas pavojus. KGB abu greičiausiai būtų nužudžiusi. Pavyzdžiui, surengusi po nelaimingą atsitikimą, kurių metu jie tiesiog žūtų automobilio avarijoje ar mirtų dėl širdies nepakankamumo.

Tačiau KGB majorei S.Ogorodnikovai, regis, ši operacija nepavyko.

Štai kaip klostėsi įvykiai. Svetlanos Ogorodnikovos vyras Nikolajus Volfsonas buvo žydas. Svetlanos ir Nikolajaus vestuvės surengtos 1968 metais. Tuo metu Nikolajus jau turėjo skaudžios gyvenimiškos patirties. Antrojo pasaulinio karo metais jis kariavo prieš vokiečius, nors tuo metu teturėjo 11-a metų. Buvo pakliuvęs vokiečiams į nelaisvę.

Ilgainiui susidėjo su kriminaliniais nusikaltėliais. Jo mėgstamu užsiėmimu tapo butų vagystės. Sovietinė milicija vieną gražią dieną jį sučiupo ir nuteisė kalėti net 14 metų už įžūlias keturias vagystes. Iš įkalinimo vietos jis paleistas 1968-aisiais. Tais pačiais metais vedė Svetlaną. 1970-aisiais metais sovietų valdžia jam, jo žmonai ir mažamečiui sūneliui suteikė leidimą emigruoti iš SSRS į Izraelį. Šeima pasinaudojo tokia galimybe. Bet emigravo ne į Izraelį, o į JAV. Sėdėdami traukinyje, vežančiame į Austriją, Ogorodnikovai persigalvojo ir išlipo Vienos geležinkelio stotyje. Ten kreipėsi į JAV ambasadą prašydami politinių emigrantų statuso. Amerika juos priglausė.

Ponų Ogorodnikovų gyvenimas Amerikoje nebuvo klotas rožėmis. Svetlana vertėsi atsitiktiniais darbais, įskaitant ir sovietinės literatūros platinimu. Nikolajus dirbo mėsos kombinate. JAV FTB agentai į šią šeimyną taip ir nebūtų atkreipę dėmesio, jei ne Svetlanos plepumas. Ponia S.Ogorodnikova karts nuo karto pasigirdavo turinti ryšių SSRS konsulate. FTB vadovybė nutarė patikrinti šią versiją. O besiaiškindama, kiek tiesos esama Svetlanos žodžiuose, sužinojo, jog Ogorodnikovai dažnai atostogauja Sovietų Sąjungoje, jog jų sūnus dažnai ilsisi garsioje pionierių stovykloje Arteke, net svajoja mokytis Maskvoje karinėje mokykloje.

Tada FTB darbuotojas Džonas E.Hantas pasiūlė Svetalanai tapti slapta jo informatore – teikti žinias apie Amerikoje gyvenančius rusų emigrantus. Svetlana sutiko be didesnių įkalbinėjimų. Keli Svetlanos pranešimai buvo išties vertingi. Beje, Svetlana buvo gražią figūrą turinti patraukli blondinė. FTB darbuotojas Dž.E.Hantas ja, matyt, nuoširdžiai susižavėjo, ir ilgainiui jie tapo meilužiais.  FTB nustatė, jog Hantas ir Ogorodnikova 1982 – 1983 metais buvo susitikę 55 kartus, ir dauguma iš tų susitikimų baigdavosi … intymiais santykiais.

FTB sykį pastebėjo, jog FTB darbuotojas Hantas savo meilužę veža pas daktarą. Vėliau teismo posėdžių salėje Hantas tvirtins, esą vizitas pas medikus buvo surengtas ne dėl nepageidaujamo nėštumo. O S.Ogorodnikova teisme tvirtins, esą Hantas ją vertęs pasidaryti abortą. Tai buvo lemtinga KGB majorės S.Ogorodnikovos klaida. Ji nežinojo esminės detalės: jos meilužis Dž.E.Hantas negali turėti vaikų nuo pat 1960-ųjų metų.

1984-aisiais, sulaukęs 52-erių metų amžiaus, FTB darbuotojas Dž.E.Hantas išėjo į pensiją. Tada S.Ogorodnikovai buvo priskirtas kitas FTB agentas. Naujojo agento pavardė buvo Mileris. Šis taip pat tapo KGB majorės meilužiu. Jie daug laiko praleisdavo kartu. Mėgo pasilinksminti, išgerti.

Viena jų kelionė baigėsi tuo, kad Svetlana ir Mileris trumpam užsuko į sovietų konsulatą San Francisko mieste. Mileris buvo išgėręs užtektinai daug konjako ir, matyt, prarado budrumą. Jis tarsi pamiršo, kad vizitas į sovietų konsulatą neliks nepastebėtas JAV kontržvalgybos. Tačiau apsvaigęs nuo alkoholio tokiam vizitui jis nesuteikė didelės reikšmės.

Be reikalo. Nuo tos akimirkos JAV slaptosios tarnybos iš savo akiračio nepaleido nei Svetlanos, nei paties Milerio. Poną Milerį pradėta daboti dieną naktį. Visi jo telefoniniai pokalbiai buvo įrašinėjami. Kiekvienas jo žingsnis buvo fiksuojamas filmavimo kamera. FTB įrašė ir pokalbį, kada Svetlana prisipažįsta esanti KGB darbuotoja ir už 65 tūkst. JAV dolerių siūlanti Mileriui tapti jos informatoriumi. Ji net nurodė, jog už Milerio verbavimą atsakingas kažkoks Volfsonas. Ponas Mileris neįtarė, jog Volfsonas yra teisėtas … Svetlanos vyras.

Mileriui buvo pavesta išsiaiškinti, kur Amerikoje gyvena keli perbėgėliai KGB karininkai. Mileris sutiko pasidomėti. Tačiau nėra tikslių žinių, kodėl jis sutiko bendradarbiauti su KGB. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad po šio pokalbio Mileris apie verbavimą papasakojo savo buvusiam tiesioginiam viršininkui – FTB karininkui P.Braisui Kristensenui. Mileris prisipažino, jog nori užsitarnauti KGB pasitikėjimą. Bet tik tam, kad padėtų savo šaliai demaskuoti sovietų žvalgybos operacijas. Bėda ta, kad viršininkas nepatikėjo Milerio žodžiais. FTB kontržvalgybos padalinio karininkas P.B.Kristensenas manė, jog Mileris galbūt suuodė, jog yra sekamas, todėl bando taisyti padėtį.

FTB suėmė ir Milerį, ir Svetlaną su jos vyru tą pačią dieną – 1984-ųjų spalio 3-ąją. Ogorodnikovai nesispyriojo, jog yra KGB darbuotojai. Bendradarbiaudami su teisėsauga jie tikėjosi lengvesnių bausmių. Taip ir atsitiko. Jie nebuvo įkaltinti iki gyvos galvos.  Svetlana sulaukė 18-os metų kalėjimo bausmės, o jos vyras – Nikolajus – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės. Jų sūnus buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungą.

Teismo salėje Svetlana davė ponui Mileriui nepalankius parodymus. Tačiau teikdama savo žinias ji dažnai painiojosi, klydo, pati sau prieštaravo. Todėl pirmosios instancijos teisme ponas Mileris buvo išteisintas. Teismas pareiškė, jog nėra įtikinamų įrodymų, esą šis vyras talkino KGB struktūroms. 1985-aisiais metais teisėjas prisipažino, jog “Milerio teismas pateko į aklavietę”. Tik aukštesnės instancijos JAV teismas pripažino Milerį kaltu dėl bendradarbiavimo su KGB.

Nikolajus Ogorodnikovas išėjo į laisvę 1990-aisiais metais, kalėjime išbuvęs ne aštuonetą, o tik penketą metų. Įsidarbino autobuso vairuotoju, aptarnaujančiu prabangius Los Andželo viešbučius. Įdomu tai, jog sykį Nikolajus padėjo Los Andželo policijai sučiupti pavojingą kriminalinį nusikaltėlį. Už tai sulaukė Los Andželo policijos padėkos ir pagyrimo rašto.

Tačiau 1991-aisiais metais jis vėl atsidūrė už grotų. Oficialusis Vašingtonas siekė N.Ogorodnikovą deportuoti į Rusiją. Paskutiniais duomenimis N.Ogorodnikovas buvo deportuotas į Rusiją.

2014.06.26; 18:51


Prisijunkite prie diskusijos