Kaniūkų skerdynių 70-osioms metinėms
Žinomas partizaninio karo teoretikas Carlas Schmittas knygoje „Theorie des Partisanen“ yra suformulavęs pagrindinius skirtumus tarp partizanų ir teroristų: partizanai veikia priešo okupuotoje savo Tėvynės teritorijoje, siekdami su minimaliais nuostoliais išvyti okupantą ir kurti gyvenimą savo Tėvynėje. Teroristai vykdo svetimos, trečiosios, valstybės įsakymus, sabotažo veiksmais žlugdydami ūkinę veiklą, provokuodami okupacinės valdžios baudžiamąsias akcijas. Vėliau teroristai pasitraukia iš kruvinųjų savo veiksmų teritorijos.
Vykdydami tokios trečiosios valstybės ‒ stalininės Sovietų Sąjungos ‒ įsakymus, 1943 m. rudenį ir 1944 m. žiemą teroristai ypač siautėjo Vilniaus krašte. Sprogindami elektros tiekimo linijas, kelius, vandentiekio įrenginius, telefono stulpus, iš pasalų žudydami pavienius nacionalsocialistinius okupantus ir įstaigų tarnautojus, banditai ne tik ligonines ir įmones, bet ir tūkstančius civilių gyventojų palikdavo be šviesos ir ryšio, išprovokuodavo žiaurias okupantų baudžiamąsias akcijas.
Istorikai dar nesuskaičiavo, kiek civilių gyventojų už tokius „žygdarbius“ buvo nužudyti kaip įkaitai. Ypač kentėjo Vilnijos valstiečiai – lietuviai, gudai, lenkai. Kaimus apsupdavo dešimtys ginkluotų banditų. Per kelias valandas apiplėšę kaimą, jie įkaitais paimtus valstiečius priversdavo grobį nuvežti į miškus, kur buvo įsikūrusios gaujų buveinės.
Stengdamiesi apsaugoti savo nuosavybę, kai kurie ūkininkai imdavo ginklu gintis nuo nekviestų „svečių“. Dažniausiai tokie ūkininkai su šeimomis vėliau būdavo už tai sunaikinami. Kad geriau įsivaizduotume, kaip tai atrodė, pateiksime gaujos „Borba“ ataskaitos ištrauką: 1944 m. balandžio 9 d. Vasilenko vadovaujamai 21 asmens gaujai „už partizanų apšaudymą“ įsakoma sudeginti Konstantiškių ūkį. 1944 balandžio 10 d.parašyta: „Ginkluota apsauga išvaikyta, ūkis sudegintas, paimta 6 kiaulės, 11 karvių, 20 avių.“
Stiprėjant sovietinių gaujų siautėjimui, ypač Pietryčių Lietuvoje, kur didesnę teroristų dalį sudarė ne Lietuvos piliečiai, ėmė kurtis ištisų kaimų savisaugos. Su jomis buvo susidorojama ypač žiauriai. Kartais valstiečiams pavykdavo apsaugoti savo kaimus nuo terorizavimo ir plėšimo.
Remdamasis negausia Lietuvoje išlikusia archyvine medžiaga ir taip pat negausiomis publikacijomis, išsamių studijų apie sovietinių teroristų siautėjimą Vilniaus krašte yra paskelbęs dr. Rimantas Zizas.
Jo tyrinėjimų duomenimis, žiauriausiai buvo susidorota su Kaniūkų kaimu. Archyvuose istorikas apie šio kaimo tragediją aptiko tik lakonišką 1944 m. sausio 31 dienos Genriko Zimano radiogramą Lietuvos „partizaninio judėjimo“ štabo viršininkui Antanui Sniečkui: „Sausio 29 d. Vilniaus būrių, „Mirtis okupantams“ būrio, Margirio būrio ir Gen[eralinio] štabo specialiosios grupės jungtinė grupė visiškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities savisaugos kaimą Kaniūkus. Kaniūkai ne tik neįsileisdavo partizanų pas save į kaimą, bet ir rengdavo jiems pasalas keliuose, puldinėjo partizanams draugiškus kaimus, priversdavo ginkluotis neutralius kaimus. Savisaugininkams padaryti sunkūs nuostoliai. Iš mūsų pusės aukų nėra.“
Beje, komunizmo nusikaltimų tyrinėtojas Amerikos istorikas Michaelis A. Hoffmanas Genriką Zimaną yra pavadinęs lietuvių komunistų teroristų vadu ir krikščionių budeliu.
Achyvinė medžiaga ir Vakaruose paskelbti lietuvžudžių atsiminimai rodo, jog Kaniūkų skerdynėse ir naikinant kaimą dalyvavo nuo 150 iki 200 teroristų: įvairių tautybių sovietinių karo belaisvių, iš Kauno ir Vilniaus getų pabėgusių žydų, saujelė gudų, lenkų ir lietuvių atplaišų.
Pats G. Zimanas bei Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose šalyse po karo likę gaujų nariai, bijodami linčo teismo, apie šį banditinės savo veiklos aspektą plačiau nerašė.
Tarp Zimano vadovaujamų teroristų, kurie po antrosios sovietinės okupacijos išvyko į Vakarus, radosi ir tokių, kurie savo „memuaruose“, rašytuose prieš 50 – 60 metų, valstiečių plėšimą, susidorojimą su civiliais gyventojais interpretavo kaip sudedamąją „partizaninės veiklos“ dalį. Kritus geležinei uždangai, atsirado galimybė pasižvalgyti Amerikos ir Izraelio leidyklose bei antikvariatuose ir paieškoti autentiškų pasakojimų apie prokomunistinių jėgų vykdytas civilių gyventojų žudynes Lietuvos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Taip Lietuvą pasiekė ir kelių Kaniūkų kaimo skerdynių dalyvių atsiminimai – besidomintys istorija ir Lietuvos genocido vykdytojų nebaudžiamumu gali interneto puslapiuose perskaityti Chaimo Lazaro, Abos Kovnerio, Paulo Bagrianskio šaltakraujiškus prisipažinimus. Oficialiojoje Lietuvoje šie asmenys yra partizanai, Lietuvoje ir užsienyje dar yra gyvų keletas tokių „partizanų“.
Besidomintiems istorija ir komunistinio genocido aukų palikuonims belieka guostis, kad Lietuvoje bent nedraudžiama atsisiųsdinti ir skelbti tų banditų atsiminimus (dirbti liūdnai pagarsėjusios Komisijos darbą).
Šių eilučių autorei iš Amerikos pavyko gauti „Adomo Mickevičiaus“ teroristinio būrio nario Isaaco Kowalskio sudaryto ir 1991 m. Išleisto solidaus leidinio „Anthology on Armed Jewish Resistance“ IV tomą (648 psl.).
Trumpa autoriaus biografija.
Isaacas Kowalskis augo Vilniuje, Lenkijos žydo šeimoje.1941 m. 22 metų jaunuolis buvo įkalintas Vilniaus gete. Padedant bičiuliui lietuviui Škėmai, „Aušros“spaustuvės direktoriui, Kowalskis įsidarbino spaustuvėje. Per kelismėnesius jam pavyko dalimis išnešti ir sumontuoti spausdinimo įrangą.
Todėl Kowalskis netrukus pradėjo spausdinti pogrindinę literaturą, proklamacijas lenkų ir lietuvių kalbomis ir pan. 1943 m. gruodžio mėn.Kowalskis įsitraukė į „Adomo Mickevičiaus“ būrio veiklą. Buvo atsakingas už laikraščių, propagandinių lapelių spausdinimą. Po sovietinės Lietuvos reokupacijos jis buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu, paskirtas LTSR poligrafijos tresto direktoriumi. Naudodamasis savo pažintimis ir ryšiais, jis, kaip sionistas revizionistas, drauge kaip pogrindinio Brichos vadovybės štabo narys, per metus šimtams žydų padėjo išvykti į Izraelio žemę. Išvykstančiųjų vedliais skirdavo buvusius teroristinių gaujų narius. Netrukus ir pats Kowalskis išvyko iš Lietuvos.
Knygoje gausu atsiminimų apie žydų gyvenimą nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje, heroizuojamas ginkluotas pasipriešinimas vokiečiams, užsimenama ir apie žydų dalyvavimą sovietiniuose „istrebitelių“ batalionuose.
Prisimindami Kaniūkų kaimo tragediją, šiandien atkreipsime dėmesį tik į autoriaus prisipažinimą dalyvavus naikinant kaimą ir žudant jo gyventojus (p. 390-391).
„Kaniūkų kaimas
Kaniūkai buvo didelis kaimas už kokių 30 kilometrų nuo Vilniaus ir dešimties kilometrų nuo mūsų partizanų bazės ribų. Vokiečiai įtikino šio kaimo apsukruolius, jog jeigu jie bus paklusnūs, jiems bus užtikrintas saugumas, turtai ir ramybė ir taip jie galėsią išgyventi visą karą. Visa, ką jie turėjo daryti – informuoti vokiečius apie partizanų veiksmus šiame regione.
Kaimo gyventojai kiek įmanydami stengėsi įtikti naujiesiems okupantams. Kur tik mūsų partizanai grupėmis po penkis ar po dešimt eidavo į svarbias ir pavojingas misijas, visur juos pasitikdavo snaiperių ugnis ir visada būdavo nukentėjusiųjų. Tada kai kurie būriai nusprendė, kad jų vyrai pro tą kaimą eitų grupėmis po 40 ar 50, o jeigu į juos imtų šaudyti snaiperiai, juos reikėtų pasivyti ir sunaikinti. Likusi grupės dalis saugotų kaimą.
Tokia padėtis ir buvo kurį laiką. Bet paskui vokiečiai parūpino kaimiečiams šautuvų ir kulkosvaidžių. Buvo suburta nuolatinė sargyba – kaimas buvo saugomas ir dieną, ir naktį. Pasidarė taip blogai, kad didesnėms grupėms nebuvo saugu eiti per kaimą, kai reikėjo vykti vykdyti svarbių užduočių ar stengtis pasiekt igeležinkelį, vieškelį ir pan. Visada kas nors nukentėdavo.
Brigados vadovybė nusprendė pašalinti tą ant partizanų kūno besiplečiantį baisų naviką. Mūsų bazės vadas davė įsakymą, kad visi galintys kovoti vyrai būtų pasirengę po valandos vykti į operaciją. Buvo įsakyta, kad visi be išimties vyrai būtų laiku pasirengę išvykti, įskaitant ir gydytoją, radistus, brigados štabo narius, taip pat mus, dirbusius propagandas ir spaudos skyriuje.
Nustatytu laiku visi apsiginklavę išvykome nurodyta kryptimi. Kai priartėjome prie kaimo, pamačiau, kad partizanai eina iš visų pusių, iš įvairių padalinių. Sustojome, ir mūsų vadas, lietuvių parašiutininkas, mums papasakojo apie Kaniūkų kaimo gyventojų elgesį. Mūsų būrys gavo įsakymą naikinti viską, kas juda, ir sudeginti kaimą iki pamatų. Nustatytą valandą ir minutę visi partizanai iš visų keturių kaimo pusių paleido šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį, skriejo padegamosios kulkos ̶ ėmė liepsnoti šiaudiniai trobų stogai.
Kaimiečiai ir nedidelė vokiečių įgula atsakė sunkiąja ugnimi, bet po dviejų valandų kaimas ir jo gynybiniai įtvirtinimai buvo visiškai sunaikinti. Mūsų nukentėjo tik du vyrai – jie buvo lengvai sužeisti. Kai vėliau mums tekdavo kirsti Kaniūkus, nebebuvo ne tik tų snaiperių šūvių, nes buvo toks įspūdis, lyg eitume per kapines.
Kai šio regiono kaimų gyventojai sužinojo, kas įvyko Kaniūkuose, kurių žmonės bandė gyventi partizanų sąskaita, jie pasidarė labai atsargūs ir nesutiko priimti ginklų iš vokiečių, kardinaliai pasikeitė ir jų mąstymas.Tai buvo labai naudinga partizaniniam judėjimui.
Kartą vienas Iš mūsų ryšininkų pranešė, kad netoli sudeginto Kaniūkių kaimo esantis vokiečių postas įgaliojo jį paklausti, ar mes nenorėtume taikiai sugyventi su tuo vokiečių postu. Atsakymas buvo teigiamas. Rezultatas buvo džentelmeniškas susitarimas: vokiečiai netrukdys mums pereiti kaimą, o mes naktimis nedeginsime jų bunkerių.
Abi pusės gerbė susitarimą, ir ta vokiečių grupė buvo viena iš laimingųjų, kurioms pasisekė išgyventi per visa karą.“
Remiantis Isaaco Kowalskio nuorodomis, Lietuvos ypatingajame archyve saugomose bylose pavyko aptikti dar keliolika teroristinių gaujų narių, kurie pasigyrė dalyvavę „susidorojant su Kaniūkų garnizonu.“ Bet Kowalskio byloje, kaip ir daugelio jo bendrų bylose, ši „kovinė operacija“ nutylima.
Autorė dėkoja Čikagoje gyvenančiai mažalietuvės Evos Labanauskienės dukrai Rasai už vertingos Isaaco Kowalskio knygos dovanojimą.
Nuotraukoje: teksto autorė Irena Tumavičiūtė.
2014.01.31; 05:15
