Išparduotuvė “Lietuva”


Print

Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj, nelaistomi užderėtų ir sunoktų. Toji sako: man pagailo močiutės su tuo paskutiniu ryšulėliu. Nebrangiai sumokėjau – tik septynis litus.

Stovi pomidorai virtuvės kampe, šaknys suvyniotos į celofaninį maišą: jaučio širdys, rusiški juodieji ir dar nežinia kokios rūšies. Ima leipti ir vysti. Buvo gaila močiutės, o dabar gaila tų daigų. Kuo greičiausiai, raginu žmoną, maunam į kaimą. Reikia daigus sukišti į žemę, nors ir nieko iš jų nebus. Išvažiuojam iš Vilniaus, labai nedrąsiai žmona ir sako: “Klausyk, jei pamatysim pakelėj besiganantį arklį, sustok. Išbėgsiu pasirinkti arkliašūdžių. Arklio mėšlas pomidorams labai gerai.”

Ir istorija dabar pakrypsta jau kita linkme – reikia pamatyti arklį. Kelio iki mano sodybos nei daug, nei mažai – apie 110 kilometrų iki Ignalinos ir dar apie 20 iki Padysnio. Žvalgomės į šalikelių pievas. Keista, jau nuvažiuota pusė kelio iki Juzefo Pilsudskio tėviškės Zalavo, dairytasi po pakelių laukus, – nė vieno arklio. Kaip čia galėtų būti, gal ūkininkai nebegano pievose arklių, kad nesugeltų gyliai, bet anksčiau tarytum ganydavo. “Nebežveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj”, – sakau žmonai. Netrukus mūsų vaikams ir anūkams tautosakoje apdainuotą žirgelį galėsim parodyti tik Kauno zoologijos sode – voljere šalia žirafos, kupranugario, begemoto, orangutango ir dramblio.

Ar prisimeni Thomo Manno “Užburtą kalną”, kokius mėsos patiekalus valgė Kastorpas ir kiti džiovininkų sanatorijos pacientai? Ar prisimeni, kiek mūsų rajono spaudoje būdavo skelbimų “Superkame arklius. Atvykstame, paimame ir atsiskaitome iš karto”? Įdomu, kur tie arkliai dabar? – klausinėju žmonos. Romoj, Venecijoj, Florencijoj, Genujoj, Sienoj? Ir kokio patiekalo pavidalu? Vytintos dešros, rūkyto kumpio ar karšto kepsnio su virtom bulbėm ir džiovinaitais saulėj pomidorais? Nebėr žirgelių. “Pragėriau žirgelį ir kamanėles.” Tiksliau, pardaviau, o pinigus pragėriau, nes žirgeliais nei parduotuvėj, nei bare dabar neatsiskaitysi, kaip anuomet smuklėje.

Ištisus dvidešimt metų kaip koks apsėdimas mus buvo užvaldžiusi pardavimo manija. Gyvenimas trumpas, todėl reikia skubėti viską išparduoti, nes turtų į kapus nenusineši. Vos tik paskelbėm Nepriklausomybę, prasidėjo visuomenės turto grobimas ir dalybos, paskui gyvenimą ėmė tvarkyti turgaus mentalitetas ir filosofija, kurios esmę galima nusakyti tokia eilute: “perku – parduodu, duodu – neduodu”. Ir kraupiausia, kad tiesiog akimoju buvo “išparceliuoti” patys vertingiausi, viešajam interesui tarnavę kultūros objektai, kurie turėjo priklausyti visuomenei, o ne kokiems nors savivaldybių ar vyriausybių ir partijų valdžiažmogiams.

Pradėkim vardyti: “Profsąjungų rūmai” ant Tauro kalno, kas dabar ten? Sudegęs (pačių padegtas?) rūmas-vaiduoklis. Mokyklos laikais kartu su Aidu Marčėnu ir Vytautu V.Landsbergiu ten lankydavome dramos būrelį, iš to būrelio į Konservatoriją išėjo Vytautas Kernagis ir daugybė kitų garsių, talentingų aktorių, ten repetuodavo “Liepaitės”, rodos, ir “Ąžuoliukas”, veikė moksleivių meno būreliai, vykdavo šokiai “Kam per trisdešimt”, vaidino Jaunimo teatras ir veikė kino teatras “Tauras”.

Tai buvo labai rimtas kūrybinis ir edukacinis traukos ir raiškos taškas ne vienai jaunimo, ir ne tik jaunimo, generacijai. Per Nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus bendruomenė prarado beveik visus kino teatrus: “Lietuva” – vaiduoklis, “Vilnius” – Zuokienės Benetonas, “Tėvynė” – vaiduoklis, “Nėris” – vaiduoklis, “Helios”,  “Pergalė”, “Spalis”, “Taika”, “Draugystė” – kai kur kazino, kai kur dėvėtų drabužių parduotuvės, kai kur kiti vaiduokliai, tokie kaip Kablys – Geležinkelininkų rūmai, o iš buvusių kino teatrų liko “Vingis” (“Forum Cinemas Vingis”) ir per kraujus išsaugota viena “Skalvijos” salytė.

Prezidentūrai amžiams perleidom Meno darbuotojų rūmus, kur buvo puikios erdvės ir literatūriniams skaitymams, ir meno parodoms, ir kino peržiūroms. Ką menininkai gavo už tai? Praktiškai nieko – teisę į visiškai nefunkcionalias Vilniaus rotušės bonias ir miglotus pažadus apie būsimų Valdovų rūmų sales, į kurias nelabai norisi žengti per to muliažo slenkstį.

Pirkimas ir pardavimas, nuolatinis “šmugeliavimas” ir akių dūmimas vyko ir vyksta čia ir dabar – saviems, artimiems ir tolimiausiems kaimynams. Kai prieš gerą pusmetį prekybos tinkluose ėmė netramdomai kilti pieno produktų kainos, paaiškinimai buvo labiau nei keisti: didelė pieno produktų paklausa Kinijoje pakėlė mūsų pieno produktų kainas Lietuvoje… Na, kad pienininkai visuomenę laiko kvailiais, nėra naujiena nei karvėms, nei melžėjoms, nei tiems, kurie prekybos tinkluose perka pieną. Visiems aišku, kad toje vyksmų dramoje nuo karvės iki prekystalio yra įsimetę sukčių, kaip ir visose kitose panašiose “perku-parduodu” grandinėse.

Didžiojoje išparduotuvėje “Lietuva” išsiparduodama viskas, nes “apie viską pagalvota”. Nenutrūkstamu srautu, viršydami leistiną greitį (laikas – pinigai) magistralėmis zvimbia pienvežiai ir miškavežiai. Žaliava vėl turi paklausą. Viską parduosim.

Imkim kad ir tą nelemtą mūsų Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą – strateginį objektą. Kuo jis mums dabar kliudytų, jei nebūtume jo pardavę? Prisimenu, Nepriklausomybės saulėtekyje atsirado maža nesantaika su broliais latviais ir nelemtas Maišiagalos memorandumas dėl jūros sienos, mat jūros šelfe ir šiaurės vakarų Lietuvoje bei pietvakarių Latvijoje (anot tuomečių šnekų ir prognozių) po žeme slūgso dideliausias naftos telkinys. Tiesiog naftos jūra, kurios Lietuvai pakaktų keliems dešimtmečiams. Ir ne šiaip kokios dvokiančios juodos naftos, o vos ne aukščiausios kokybės.

Teisę tą naftą siurbti kažkokiu neaiškiu būdu įgijo UAB “Genčių nafta”, kuri tą teisę pagal pardavimo filosofiją perleido švedams. Apie tą naftą, šiukštu, niekas jau seniai nebekalba, nes gali išlįsti negražūs dalykai apie tai, kaip strateginis Lietuvos turtas tapo kitos valstybės UAB nuosavybe, o mes dejuojame, kad “Ivanas užsuko mums vamzdį”, kai tuo pat metu savo vamzdį pardavėm. O juk galėjom pumpuoti savo naftą, gamykloj perdirbinėti, savo mazutu kūrenti elektrines bei katilines ir šiltai sau gyventi, rodydami “Gazpromui” įvairias pirštų kombinacijas.

Tokios filosofijos veikiami ir ja įtikėję ėmė parsidavinėti ir žmonės. Globos namai pardavinėja vaikus į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, JAV. Paskui pirkėjai paremia globos namus, atsiunčia kramtomosios gumos, barbių ir kitokių smagių žaisliukų dar neparduotiems vaikams. Turbūt ką nors ir vaikų pardavėjams.

Lietuvaitės gražios, tad turi labai neblogą paklausą “pasaulio turguose”. Viena lietuvaite gražuole susigundė net patsai S.Berlusconis. Kokia smagi, lietuviui širdį glostanti naujiena. Pamenu, Lietuvon buvo privažiavę tūkstančiai futbolo sirgalių iš Italijos į rungtynes “Lietuva- Italija”. Kai kurie gana ilgai užsibuvo, nes lietuvaitės ne tik gražios, bet ir “ingulios”, kaip sakydavo Bronys Savukynas. Žmonės patys save toje “talkučkoje” parduoda ir parsidavimas laikomas didele sėkme.

Rašau šiuos vasarinius ekspromtus prabėgus vos kelioms dienoms po didžiojo Lietuvos krepšinio triumfo, kai mūsų devyniolikmečiai Rygoje laimėjo pasaulio krepšinio čempionatą. Žiniasklaida pilna panegirinių tekstų, esą mes geriausi, o pats geriausias pasaulyje tarp devyniolikmečių – mūsų Jonas Valančiūnas. Ir dar visi siaubingai džiaugiasi, beje, ir pats Jonas, kad jį nupirko NBA “suteneriai”. Suglumsti, lietuviams jau gal visai užtemo protas? Jie nebesuvokia, kad nebematys Jono, o Jonui irgi gal nebus ten labai gerai, kaip niekam labai saldu nebuvo, ką nupirko tas nužmogintas pramogų fabrikas, neturintis jokių tapatybės ir elementaraus humanizmo bruožų.

Gal prieš trisdešimt metų Lietuvoje buvo parodytas Sydney’aus Pollacko režisuotas filmas, tapęs kino klasika, “Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?”. Juostos siužetas gana schematiškas ir paprastas. Viename iš Amerikos miestų vyksta šokių maratonas, kurio labai didelis piniginis prizas laimėtojui. Glorija (Jane Fonda) užsispiria tą prizą laimėti. Jos partneris Robertas.

Maratonas tęsiasi kankinamai ilgai. Šokėjų jėgos senka, jie sverdėja šokių aikštelėje, poros viena po kitos pasitraukia iš kovos, bet ši dar rungiasi. Ir netikėtai paaiškėja suktybė – laimėtojai jokių didelių pinigų negaus, jie atiteks maratono organizatoriams. Glorija nusprendžia trauktis iš maratono. Ji desperatiškai mėgina nusižudyti, bet jai nepasiseka. Tuomet paprašo savo partnerio Roberto, kad ją nušautų, ir tas šaltakraujiškai nuspaudžia pistoleto gaiduką. Nuvarytus arklius nušauna, tiesa… Filmo metafora kalba apie mus ir negailestingą bei brutalų gyvenimo tarpsnį, kurį gyvename.

Sakysite, kuo čia dėtas arklio mėšlas, prostitucija, proto nutekėjimas, krepšinis, kaip tai susieta su literatūra, rašymu, raštais ir rašytojais? Man regis, šiek tiek susieta. Gal 1986 metais, o gal ir anksčiau (tiksliai nebeprisimenu) Vilniaus miesto klerkai sumanė nugriauti tą gražų trapecinį namą Tilto 11.

Griauti atvažiavo ekskavatorius, bet negalėjo pradėti, nes po ekskavatoriaus kaušu atsistojo poetas ir mano mokytojas Marcelijus Martinaitis. Valdžiukė sukluso, sužiuro, suskliaudė raukus – “kas čia bus”, ir atšaukė iš darbo pamainos ekskavatorių. Tuomet valdžia rašytojo žodžio ir veiksmo bijojo. Sunku pasakyti, kaip valdžia reaguotų šiandien, kai rašytojai nebereflektuoja ir nebeartikuliuoja pilietinių dabarties realijų. Atrodo, N.Nekrasovas buvo parašęs tokį moto: “Poetu tu gali nebūti, tačiau piliečiu būti privalai”. Dabartinė Lietuvos rašytojų anemija ir pilietinis neveikimas rodo visai priešingą savęs suvokimo ir buvimo visuomenėje filosofiją: “Piliečiu tu galėtum ir nebūti, tačiau poetu būti privalai”.

Tad M.Martinaičio poelgis atsistoti po ekskavatoriaus kaušu aukso siūlais turėtų būti išsiuvinėtas rašytojų gildijos vėliavoje, kad rašantis žmogus suvoktų savo priedermę tautos išlikimui (kalbai, žemei, tradicijai), nuolat budėtų ir burbėtų, kaip koks antireklamos agentas, kas Lietuvoje neparsiduoda.

Nuotraukoje: komentaro autorius rašytojas Liudvikas Jakimavičius.

2011.09.24


Prisijunkite prie diskusijos