Išplautos ribos ir niekšybės valdoma minia

Apie Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“

Svei­kin­da­mas Lo­re­tą Jast­rams­kie­nę, pa­ra­šiu­sią ak­tu­a­lų psi­cho­lo­gi­nį ro­ma­ną apie mei­lę ir lai­ką, pra­de­du nuo pri­si­pa­ži­ni­mo, kad ab­so­liu­čiai ne­ti­kiu ma­din­gais graž­by­lia­vi­mais apie teks­tą ir jo in­ter­pre­ta­ci­jas (teks­tas juk tik­tai lei­dy­bi­nė ar­ba kaip da­bar įpras­ta – kom­piu­te­ri­nė są­vo­ka).

Skep­tiš­kai žiū­riu ir į li­te­ra­tū­ros skirs­ty­mą – į vy­rų ir mo­te­rų li­te­ra­tū­rą bei su tuo su­si­ju­sias dis­ku­si­jų aud­ras van­dens stik­li­nė­je. Svar­biau­sia man – ar į ran­kas pa­kliu­vo tik­ras li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys, iš­jaus­tas, iš­ken­tė­tas, ar ja­me aš at­ran­du tai, ką au­to­rius my­li, dėl ko iš­gy­ve­na ir ko ne­ap­ken­čia.

Au­to­rė su­kū­rė įti­ki­na­mą Pau­lės ir Ed­ga­ro mei­lės is­to­ri­ją, tai – svar­biau­sia. Pa­si­džiau­ki­me šiuo reikš­min­gu fak­tu ir ne vien kny­gų mu­gės pro­ga! Tik­rų ta­len­tų ke­liai į li­te­ra­tū­rą skir­tin­gi, ir nie­ka­dos ne­bus per­daug džiaugs­mo dėl sa­vi­to, ori­gi­na­laus žvilgs­nio į pa­sau­lį! Be to, įsi­vaiz­duo­ki­me, jog žur­na­lis­tė Pau­lė – da­bar tar­pe mū­sų, šel­miš­kai ste­bi, ką čia mes apie ją po­strin­gau­ja­me, ko­kie tie mū­sų li­te­ra­tū­ro­lo­gi­niai min­ties vi­ra­žai, koks abc ele­men­ta­ru­mas ir tuč­tuo­jau kyš­tels pa­no­sėn mik­ro­fo­ną dėl in­ter­viu, ku­ris su­kels pa­si­bai­sė­ji­mą dėl nu­si­šne­kė­ji­mo rim­to­je dis­ku­si­jo­je.

„Juo­kin­gos mo­ters aga­pė“ – no­ve­li­nės struk­tū­ros ro­ma­nas. Įtai­giau­sia man pa­si­ro­dė pir­mos da­lies no­ve­lė apie ta­ria­mą Pau­lės nėš­tu­mą, li­go­ni­nės at­mo­sfe­rą, ope­ra­ci­ją, apie tai, kaip Ed­ga­ras par­duo­da sa­vo moks­li­nį dar­bą siek­da­mas iš­trauk­ti šei­mą iš juo­džiau­sio var­go. Vis­kas čia tik­ra, sod­ru, spal­vin­ga, de­ta­lės taik­lios.

Vi­są lai­ką lau­ki kon­flik­to, net ka­tast­ro­fos dvie­jų žmo­nių san­ty­kiuo­se, ta­čiau jų mei­lė, pa­tir­da­ma dau­gy­bę iš­ban­dy­mų, pa­laips­niui tik stip­rė­ja. Me­niš­kai įti­ki­na­mi ir duk­ters Te­odo­ros, uoš­vės por­tre­tai, epi­zo­di­niai drau­gių, Ed­ga­ro tė­vo cha­rak­te­riai. Au­ten­tiš­ka ke­lio­nė į Švei­ca­ri­ją – Ron­ką, kur pa­lai­do­tas Re­mar­kas.

Au­to­rės va­lia, pa­brė­žia­ma net pa­va­di­ni­mu – juo­kin­ga, skai­ty­to­jui – vi­sai ne­juo­kin­ga, vei­kiau iš­dy­kė­liš­kai sim­pa­tiš­ka Pau­lė, daž­nai są­mo­nin­gai pro­vo­kuo­jan­ti įvy­kius ir ap­lin­kos re­ak­ci­jas. Psi­chiš­kai ne­įga­lių glo­bo­ti­nių pen­sio­no  li­ni­jo­je įtai­gūs Juo­dei­kos, Ta­nios, Ža­no pa­veiks­lai. Itin ne­ti­kė­tas ro­ma­no fi­na­las, ku­rio skai­ty­to­jo la­bui ne­iš­pa­sa­ko­siu, – čia su kau­pu at­si­ly­gi­na­ma he­ro­jei už jos ge­rą, jaut­rią šir­dį ir krikš­čio­niš­ką at­jau­tą.

Be­je, krikš­čio­niš­kuo­sius kū­ri­nio mo­ty­vus tu­rė­tų at­skleis­ti kas nors ki­tas, gal­būt la­biau pa­ro­dant ka­ta­li­kiš­kos pa­sau­lė­jau­tos at­spin­dį au­to­rės idė­jo­se ir  ide­a­luo­se (ap­si­džiau­giau, kad ro­ma­ną pa­lai­ko Ma­ry­tė Kon­tri­mai­tė). Au­to­rė my­li gam­tą, lei­džia mums pa­jus­ti Pau­lės, Ed­ga­ro, Te­odo­ros vie­no­vę su ja. Svar­baus per­so­na­žo vaid­muo, kaip mi­nė­ta, ten­ka lai­kui, ku­rio tėk­mę su sa­vo kon­flik­tais, iš­gy­ve­ni­mais, si­tu­a­ci­jo­mis lem­ta pa­jaus­ti he­ro­jams.

At­ra­dęs rak­tą į me­ni­nį L. Jast­rams­kie­nės pa­sau­lį, at­krei­piu dė­me­sį į vie­ną ci­ta­tą: „Ma­no he­ro­jai su­griu­vo po jos dal­giu kaip pie­vos do­bi­lai, ati­duo­da­mi kiau­lėms“. Čia apie jau­ną kri­ti­kę, po­pu­lia­ria­me dien­raš­ty­je liaup­si­nan­čią po­pu­lia­rius au­to­rius, su­nie­ki­nu­sią, net kū­ri­nio ne­skai­čius, de­biu­tuo­jan­čią li­te­ra­tū­ro­je ta­len­tin­gą Pau­lės drau­gę, iš­trenk­tą iš re­dak­ci­jos. Kū­ri­nių ne­skai­ty­mas „ati­duo­dant kiau­lėms“, gru­bių iš­puo­lių ir sche­mų „kri­ti­ka“ su iš­anks­ti­niu nie­ki­nan­čiu nu­si­sta­ty­mu, de­ja, ne toks jau re­tas da­ly­kas, ir aš la­bai ge­rai su­pran­tu, ko­dėl tai jau­di­na Pau­lę, taip pat ir au­to­rę.

Ro­ma­ną ver­tė­tų per­skai­ty­ti stu­di­juo­jan­tiems žur­na­lis­ti­ką ir jų dės­ty­to­jams Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Bū­ti­nai! Nie­ko nė­ra siau­bin­ges­nio, ka­da jau­ni ta­len­tin­gi žur­na­lis­tai, pra­dė­ję kar­je­rą, iš kar­to su­si­du­ria su pa­pro­čiais, la­bai to­li­mais nuo pro­fe­si­nių ide­a­lų ir jiems prie­šin­gais. Prieš mus at­si­sklei­džia kruopš­čiai sle­pia­ma „ži­niask­lai­dos vir­tu­vė“, jos ti­pa­žai ir at­mo­sfe­ra. Ro­ma­nas tik­rai ver­tas pla­čiau­sio skai­ty­to­jų au­di­to­ri­jos dė­me­sio ir dėl šio ne­pa­pras­tai tiks­liai pa­vaiz­duo­to re­dak­ci­jų gy­ve­ni­mo.

Pri­si­tai­kė, ėmė ver­gau­ti pi­ni­gui, re­kla­mai, egois­ti­niams tur­čių sa­vi­nin­kų in­te­re­sams ne­ma­ža da­lis Pau­lės ko­le­gų, su ku­riais ji At­gi­mi­mo lai­kais bu­vo vie­na di­de­lė šei­ma, jau­nes­ni įklim­po į ru­ti­ną.

„Ūkio pa­sau­lis“ su vi­sa­ga­lio jo šei­mi­nin­ko Kro­mo fi­zio­no­mi­ja, „ce­lo­fa­ni­nė ka­čių kon­to­ra“ Pau­lės žo­džiais – glen­cuo­tas bul­va­ri­nis nie­ka­las po­nioms kir­pyk­lo­se „Li­za“ su lie­tu­viš­kai at­bu­lais lie­žu­viais vog­rau­jan­čiais jo šei­mi­nin­kais – ka­ri­ka­tū­riš­ka bal­ta­ru­sių Ba­ra­ba­no­vų po­re­le, jau­kiai be­si­jau­čian­čia tvis­kan­čio­je pra­ban­ga Vil­niaus eli­to, aukš­tuo­me­nės tuš­ty­bė­je, „Lie­tu­vos lai­kas“ ir jo prie­das „Gy­ve­ni­mo džiaugs­mai ir pra­mo­gos“ su kū­ry­biš­kai de­gra­da­vu­siu, pi­ni­gus pa­mi­lu­siu gar­siu žur­na­lis­tu Ar­nu Ko­die­la ir ra­šy­ti ne­mo­kan­čia, meist­riš­kai ko­le­gas tar­pu­sa­vy pju­dan­čia skun­di­ke Gi­ta­na Ku­me­ly­te, su tiks­lio­mis re­dak­ci­jų ru­ti­nos, in­tri­gų, pri­klau­so­my­bių, ba­na­ly­bės cha­rak­te­ris­ti­ko­mis, pa­ga­vio­mis de­ta­lė­mis – tai įtai­giau­sias di­de­lės da­lies mū­sų ži­niask­lai­dos, jos įžū­laus, be­gė­diš­ko bul­va­riš­ku­mo, pa­ra­zi­tiz­mo, jos ver­ga­vi­mo re­kla­mos už­sa­ko­vams pa­veiks­las.

Ri­bos iš­plau­tos, jų pa­pras­čiau­siai nė­ra, ne­at­si­tik­ti­nai epi­te­tai – bul­va­ri­nis, bul­va­ri­nė – at­si­ran­da tik kū­ri­nio pa­bai­go­je. Ne­at­si­tik­ti­nai Pau­lė kaip pro­fe­sio­na­lė pa­smerk­ta ir ne­rei­ka­lin­ga šiam pa­sau­liui. Kam ieš­ko­ti tie­sos, kam ti­kė­ti šven­ta pro­fe­si­jos mi­si­ja, ją pui­kiai at­lie­ka pa­ne­lė Ku­me­ly­tė ir jos še­fas Ko­die­la, o do­ras, tik­rai lais­vas žur­na­lis­tas, iš­vy­tas iš dar­bo, tam­pa dar lais­ves­nis. Prie­ka­bes­niam žvilgs­niui šiek tiek pri­stin­ga ko­mer­ci­nių te­le­vi­zi­jų už­ku­li­sių, ta­čiau ne­abe­jo­ju, kad ir jie Pau­lei ne­blo­gai ži­no­mi.

Vi­sa lai­mė, kad tas pi­ni­gus my­lin­tis ir ži­niask­lai­dos lais­ve be­si­dangs­tan­tis pa­sau­lis ro­ma­nų ne­skai­to, to­dėl pro­to­ti­pų  ne­ieš­kos ir skan­da­lo ne­kels. Jo žan­ras – tai skai­čiai li­tų ir eu­rų, kuo di­des­nės su­mos – tuo gra­žes­ni ide­a­lai ir pi­ni­gais ma­tuo­ja­ma jų ver­tė. Aiš­ku, li­te­ra­tū­ri­nė. Pa­na­šiai mąs­to Ed­ga­ras. Pa­na­šiai mąs­to­me ir mes kar­tu su he­ro­jais ieš­ko­da­mi tie­sos – gy­ve­ni­me, me­ne, ži­niask­lai­do­je, ap­si­gin­kluo­da­mi skep­ti­ciz­mu ir svei­ka nuo­vo­ka. Drįs­ta­me. Ne­no­ri­me bū­ti niek­šy­bės val­do­ma mi­nia, ir tai mū­sų tei­sė.

Au­to­rė ne­bi­jo mi­tų, ne­lie­čia­mu­mo au­re­o­lės, sa­vo he­ro­jus vaiz­duo­ja su tik­ru azar­tu, aist­ra, gi­lia psi­cho­lo­gi­ne mo­ty­va­ci­ja. Sub­ti­li au­to­iro­ni­ja virs­ta sar­kaz­mu, ka­da į pir­mą pla­ną iš­ky­la ba­na­li var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­nė ir jos at­sto­vai. Be­je, la­bai no­rė­tų­si, kad Pau­lės vy­ro Ed­ga­ro moks­li­nia­me dar­be at­ras­tas mei­lės var­das – aga­pė, kas­die­nė­je kal­bos var­to­se­no­je pri­gy­tų.

Tai­gi iš vi­sos šir­dies ta­riu GERO VĖJO Jū­sų bu­rėms, mie­la ko­le­ge Lo­re­ta, ra­šant ki­tą kū­ri­nį. Lauk­si­me. Tik­ro ra­šy­to­jo ieš­ko­ji­mus, sa­vęs at­ra­di­mą vi­sa­da ly­di ne­ži­no­my­bė. Kol jo ne­nu­ve­da sa­vo ke­liais he­ro­jai – kaip kad at­si­ti­ko šia­me Jū­sų ro­ma­ne ir jo ke­ly­je į skai­ty­to­jų šir­dis.

Nuotraukose: žurnalistė Loreta Jastramskienė ir jos romano “Juokingos moters agapė” viršelis.

Laikraštis „XXI” amžius

2012.03.06