Įstatymas, drausminantis lietuviškosios Temidės tarnus


Print

Šių metų birželio pradžioje Vilniuje dvi dienas dirbo ESBO konferencija, skirta žurnalistų saugumo problemoms aptarti. Štai toje konferencijoje ir sužinojau, kodėl, azerbaidžaniečių ar turkų manymu, Lietuvos negalima vadinti demokratine valstybe.

Žinoma, tokie azerbaidžaniečų, turkų, armėnų, kirgizų pareiškimai mažumėlę stebina, glumina. Juk mes, lietuviai, įpratę demokratijos stoka pirmiausiai kaltinti kitus, ypač labiau į rytus ar pietus gyvenančias tautas. Tik ne save. Tačiau tąsyk Vilniuje viešėjusių kai kurių ESBO konferencijos svečių pastebėjimus, jog Lietuva negali būti laikoma demokratiška valstybe, nes jos žurnalistai už kritinius straipsnius persekiojami baudžiamosiomis bylomis, – įsidėmėjau.

Įsidėmėjau ne vien dėl to, kad pats nubaustas privataus kaltinimo tvarka iškelta baudžiamąja byla už kritinį rašinį apie Prezidento posto siekusį atsargos generolą Česlovą Jezerską, kad, lietuviškosios Temidės požiūriu, esu vertas kriminalinio nusikaltėlio vardo net ne už tai, ką konkrečiai parašiau apie Č.Jezerską, o už tai, ką apie mano rašinius gali pamanyti nežinia iš kur ištrauktas “statistinis skaitytojas”.

Kolegos iš Azerbaidžano, Turkijos ir Armėnijos tąsyk atkreipė dėmesį, kad jų vyriausybės vis rečiau griebiasi baudžiamojo kodekso, siekdamos nutildyti neįtinkančius visuomenės informavimo institucijų darbuotojus. Nereikia būti naiviems: šiose valstybėse žurnalistai vis tiek nesijaučia saugūs. Juos, be abejo, bandoma ir įbauginti, ir nutildyti. Jei nepavyksta kontroliuoti gražiuoju, į pagalbą pasitelkiamos itin drastiškos priemonės. Tačiau šių valstybių prokurorai su teisėjais nūnai ieško kitokių priemonių žurnalistams pamokyti nei baudžiamosios bylos iškėlimas dėl netiksliai pavartoto epiteto ar neva iškraipytų faktų.

Tai reiškia, kad žurnalistai šiose šalyse vis rečiau ir rečiau sulaukia baudžiamųjų bylų už itin kritiškus straipsnius ar komentarus – už žurnalistinę veiklą. Net jei publikacijoje iš tikrųjų esama netikslumų ar perlenkimų, plunksnos broliai netraukiami už šmeižtą ar įžeidimą baudžiamosios atsakomybės tvarka. Jie baudžiami pasitelkiant švelnesnio pobūdžio įstatymus. Pavyzdžiui, įstatymą, numatantį atsakomybę “už garbės ir orumo įžeidimą”. Žodžiu, neprilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. O labiausiai nesukalbamiems tiesiog pamėtėjami … narkotikai ar nelegalūs ginklai.

Suprask, kritiškai nusiteikę žurnalistai vis tiek persekiojami. Tačiau ne dėl savo žurnalistinės veiklos. Kontaktų su oficialiuoju Briuseliu ieškančios pietų ir rytų valstybės nenori pasirodyti, jog varžo žurnalistų teises, jog nesupranta žodžio laisvės privalumų. Todėl jos ieško subtilesnių, išraiškingesnių, veiksmingesnių priemonių, kaip nutildyti neįtinkantį laikraščio ar internetinio portalo darbuotoją. Tokiam žingsniui pasitarnauja kriminaliniame pasaulyje puikiai žinomos provokacijos.

Budrumą praradusiam žurnalistui į lagaminą slapta sudedami narkotikai, nelegalūs ginklai, padirbti pinigai arba į viešbučio numerį atsiunčiama neprašyta viešnia – prostitutė. Į tokias pinkles ne savo valia įpainiotas plunksnos darbuotojas ilgam nutildomas, ir tuo pačiu nei prokurorai, nei teisėjai nesulaukia vakarietiškų priekaištų, jog pažeidžia pagrindines žodžio laisvės nuostatas. Juk žurnalistą jie teisia ne už jo publikacijas. Teisia už narkotikų vartojimą arba platinimą.

Be abejo, tokio persekiojimo taip pat negalima traktuoti demokratišku. Greičiau atvirkščiai – ciniška demokratijos parodija. Persekiojimas už kritiką vis tiek yra persekiojimas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis persekiojama. Juolab kai žurnalistas neturi nieko bendro nei su kvaišalais, nei su padirbtais pinigais. Tačiau iškalbingas azerbaidžaniečių, turkų ir armėnų papasakotas pavyzdys byloja, kaip kai kurios Europos Sąjungos palankumo trokštančios valstybės bijo būti apkaltintos nesuprantančios elementariausių gyvenimiškų tiesų: šalys, leidžiančios savo žurnalistams daugiau ir drąsiau rašyti, gyvena geriau, nei tos, kurios žiniasklaidai taiko įvairiausio pobūdžio apribojimus.

Lietuvai kaltinimai demokratijos stoka, regis, nė motais. Baudžiamųjų bylų, iškeltų žurnalistams ar komentatoriams, išguldžiusiems savo nuomonę, Lietuvoje kaskart daugėja. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu jų sumažėtų. Mūsų įstatymai numato galimybę net viešam asmeniui gintis nuo žurnalisto baudžiamojo proceso kodekso pagalba. Ir šia teismine nuostata vis dažniau naudojamasi. Mano manymu, paprasčiausiai piktnaudžiaujama. Žurnalistui kelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka už žurnalistinę veiklą turėtų būti leidžiama tik išskirtiniais, išimtiniais atvejais. Statistinių skaitytojų ir rinkėjų nuomonės čia tikrai neturėtų pakakti.

Ir vis dėlto žurnalistus persekioti pagal BPK Lietuvoje – galima. Teturint net labai abejotinos vertės įrodymus – “anoniminių skaitytojų ir rinkėjų nuomonę”.  Lietuviškieji įstatymai tokią galimybę, deja, suteikia. Su šia padėtimi, nori – nenori, tenka skaitytis. Bet tai – tik viena medalio pusė. O kaip, leiskite paklausti, Lietuvoje priekaištaujama teisėjams, padariusiems grubių, akivaizdžių teisinių klaidų?

Šių eilučių autoriui visąlaik buvo įrodinėjama, jog teisėjai – neliečiama kasta. Net ir grubiai suklydusiems teisėjams jokios sankcijos netaikomos. Negali būti taikomos. Net tokia mintis, suprask, – šventvagiška. Štai Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre apskundžiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio sprendimą, jog, “statistinių skaitytojų ir rinkėjų nuomone”, įžeidžiau poną Č.Jezerską, todėl esu vertas kriminalinio nusikaltėlio vardo. Na ir kas, kad apskundžiau. Net jei po kelerių metų Strasbūras ir priims sprendimą, jog esu nepagrįstai nubaustas ir man iš Lietuvos biudžeto bus kompensuotos visos išlaidos, lietuviškosios Temidės atstovams, suvok, nė plaukas nuo galvos nenukris. Esą Lietuva neturi įstatymo, numatančio personalinę teisėjo atsakomybę. 

Šiandien akivaizdu, jog tokią nuomonę piršusieji mažumėlę klysta. Lietuvos įstatymuose esama punkto, kuriuo remiantis valstybinės institucijos turi teisę bausti teisėjus, dėl kurių veiksmų šalis patyrė nuostolių. Omenyje turiu “Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo” įstatymą, paskutinį sykį tobulintą dar 2005-ųjų metų spalio mėnesį. Paskutinioji šio įstatymo redakcija skamba šitaip: “Valstybė, atlyginusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros ar teismo pareigūno, teisėjo tyčinių veiksmų (aktų), o kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“

Tame įstatyme taip pat sakoma, kad, iškilus konfliktui, “valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala. Kai žala atsirado dėl teismo pareigūno, teisėjo ar teismo veiksmų (aktų), valstybei atstovauja Teisingumo ministerija. Valstybei atstovaujančios institucijos privalo pareikšti ieškinį dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, jei valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas jos neatlygino savo noru.” 

Ką byloja šis įstatymas? Mano manymu, šis įstatymas skelbia: išlaidas, patirtas dėl akivaizdžiausiai pralaimėtų bylų Strasbūre, privalėtų padengti ne kas kitas, o tas bylas Lietuvoje netinkamai išnagrinėję lietuviškosios Temidės pareigūnai. Bent jau dalį nuostolių. Bėda ta, kad mūsų Teisingumo ministerija deramai neatlieka savo pareigų. Nei anksčiau, nei dabar.

Žmogaus teisių teisme Strasbūre jau pralošėme ne vieną bylą. Sudėjus į krūvą visus nuostolius, turėsime beveik du milijonus litų. Būtent tiek pinigų iš valstybės biudžeto buvo sumokėta Lietuvos piliečiams, kurie Lietuvos veiksmus skundė Strasbūrui ir bylas, iškeltas prieš Lietuvą, laimėjo.

Lietuvos valstybės mastu tie du milijonai – mažytė suma. Juolab kad nuostoliai susidarė ne per vienerius metus. Tačiau šiuo atveju svarbus pats principas. Akivaizdu, kad dėl šių nuostolių vargu ar buvo asmeniškai nubaustas bent vienas Lietuvos teisėjas ar pareigūnas. Tiksliau tariant, Teisingumo ministerija per pastaruosius keliolika metų net nebandė kompensacijų išreikalauti iš klaidas padariusių lietuviškosios Temidės tarnų. Bent jau informacijos apie tokius atvejus nepavyko rasti. O juk įstatymas, įpareigojantis atlyginti patirtą žalą, tebegalioja. Jis – neatšauktas.

Teisingumo ministerija turėjo užtektinai progų taikyti minėtąjį įstatymą. Strasbūro teismuose mes pralaimėjome jau apie 60-imt kartų. Pirmasis pažeidimas užfiksuotas 2000-aisiais metais. Daugiausia pažeidimų bylose prieš Lietuvą nustatyta būtent dėl garsiojo 6-ojo straipsnio pažeidimo – teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Daug atvejų, kai Lietuva kaltinta dėl pernelyg ilgos teismo proceso trukmės. Iš 37-ių atvejų, kai buvo nustatytas Konvencijos 6-ojo straipsnio pažeidimas, net 24 bylos akivaizdžiausiai susijusios su “pernelyg ilga procesų trukme”.

Tačiau esama ir kitokio pobūdžio neatitikimų. Pavyzdžiui, 2008-aisiais metais byloje “Ramanauskas prieš Lietuvą” Didžioji Strasbūro kolegija nusprendė, jog lietuviškoji teisėsauga neteisėtai panaudojo nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Šį skundą prieš Lietuvą pateikusiam asmeniui buvo priteista 30 tūkst. eurų dydžio kompensacija. Kompensacija priteista turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Suma padengta iš valstybės biudžeto, t.y. iš mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenių. Bet greičiausiai ne iš Lietuvos pareigūnų, kurie akivaizdžiai neteisėtai ir nepagrįstai naudojo nusikalstamos veikos modelį.

Belieka tik spėlioti, kodėl Lietuvos teisingumo ministerija nebandė tų trisdešimties tūkstančių išreikalauti iš akivaizdžiai suklydusių pareigūnų. O gal bandė ir prisiteisė, tik ši informacija, ironiškai kalbant, slepiama nuo visuomenės? Tad mano viešas klausimas: ar mūsų pareigūnai, nepajėgūs įsisąmoninti, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais būdais galima provokuoti asmenį nusikaltimui, tąsyk bent simboliškai finansiškai nukentėjo?

Įdomus ir 2010-ųjų atvejis, kai Strasbūras pripažino “pažeidimą dėl užsienio valstybės imuniteto nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos doktrinos taikymo”. Bylos “Cudak prieš Lietuvą” iniciatorei priteista 10 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos. Šią sumą padengėme mes visi, mokesčių mokėtojai. O štai žinių, jog šiuo konkrečiu atveju valstybė būtų ieškojusi galimybių nuostolius padengti iš kišenių pareigūnų, nežinančių, kada Lietuvoje galioja, o kada negalioja užsienio valstybės imunitetas, nėra.

Skandalingi ir atvejai, kai lietuviškoji Temidė ribojo buvusių KGB darbuotojų galimybes įsidarbinti privačiose institucijose. Tas atvejis – sveiku protu nesuvokiamas. Kad buvusiems KGB darbuotojams taikomi įvairūs apribojimai dirbant valstybinėse struktūrose – nieko stebėtino. Vienose buvusiose sovietinėse valstybėse tokie įstatymai – griežtesni, kitose – švelnesni. Bet riboti buvusių KGB pareigūnų galimybes plušėti privačiame sektoriuje – nesąmonė. Net jei buvę KGB pareigūnai siekė įsidarbinti privačiose institucijose, susijusiose su teisminiais, kariniais ar operatyviniais darbais. Akivaizdu, kad Strasbūro teisėjai tokį lietuvišką griežtumą palaikė pertekliniu, ir buvusiems KGB darbuotojams priteisė šiokių tokių kompensacijų – po keliolika tūkstančių eurų. Valstybės biudžetas tuos nuostolius padengė. Žinių, jog šie nuostoliai išreikalauti iš suklydusios lietuviškosios Temidės tarnų, taip pat nėra.

Strasbūro teismai, be abejo, labai atidžiai nagrinėja ir skundus, susijusius su Konvencijos 2-uoju ir 3-iuoju straipsniais, numatančiais žmogaus teisę į gyvybę ir teisę nebūti kankinamam. 2008-aisiais metais Strasbūro teisėjai patenkino “Juozaitienė ir Bikuličius prieš Lietuvą” skundą. Nenuostabu, kad patenkino. Mat tuo atveju Lietuvos policijos pareigūnai kaltinti neproporcingu jėgos demonstravimu, sukėlusiu dviejų žmonių mirtį. Strasbūras ir vėl priteisė gražaus pinigėlio. Iš viso – per trisdešimt tūkstančių eurų. Tačiau ar ši suma buvo išskaičiuota iš neproporcingai grubiai jėgą demonstravusių mūsų policininkų?

Tad kodėl Lietuvos Teisingumo ministerija nesinaudoja Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymu? Man regis, būtent šis teisės aktas galėtų tapti veiksminga nuostata, drausminančia nesąžiningus arba paviršutiniškai, atmestinai bylas tiriančius teisėjus. Gal jau metas jį pradėt taikyti?

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2011.10.13


Prisijunkite prie diskusijos