Ištikimybė – partijai ar valstybei?


Print

Politika yra valstybės institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų piliečių siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kurį vykdo ne vien valstybinės institucijos ir politinės organizacijos, bet vienodai – visuomeninės organizacijos ir atskiri asmenys.

Jei demokratinę valstybę palyginsime su dideliu ūkiu, tai politiką turėsime lyginti su ūkininkavimu, ūkio šeimininką – su pilietine visuomene (ne valdžios institucijomis!), valdžias – pilietinės visuomenės samdomais tarnais. Kas gi yra pilietinė visuomenė?

Pilietinė visuomenė demokratinėje valstybėje pirmučiausia yra politinė visuomenė, t.y. visuomenė, kuri neabejinga savo valstybės reikalus tvarkyti, kuri prisiima nustatytas pareigas valstybei, kuri turi atsakomybės jausmą valstybei, kuri aktyviai dalyvauja tvarkant valstybinius reikalus. Pačią valstybę sudaro ne jos išrinkta valdžia, o pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė valstybę kuria, ją išlaiko, ją gina.

Štai kodėl taip svarbu valstybėje turėti išugdytą ir sutelktą pilietinę visuomenę. Mūsų jaunos demokratijos valstybėje matome daug negerovių vien todėl, kad trūksta neabejingų valstybės reikalams žmonių, pilietinės atsakomybės ir pareigos valstybei, kad neatsakingai žiūrime į valdžių rinkimus, kad dažnai esame abejingi politiniams, t.y. valstybės reikalų tvarkymo procesams valstybėje.

Daug negerovių valstybėje stebime dėl blogo, nepilietiško valdžių elgesio. Štai kodėl jaunos demokratijos šalyse svarbiausiu procesu laikytinas pilietinės visuomenės ugdymas, jos telkimas valstybės reikalams tvarkyti, valdžių veiklą kontroliuoti. Sąmoninga ir sutelkta visuomenė brandžios demokratijos šalyse pasiekia aukštą pragyvenimo lygį, saugią gyvenseną.

Pilietinio ugdymo mokyklų nei užsieniuose, nei Lietuvoje nėra. Pilietiškumas, piliečių atsakomybė, pareiga bei kitos vertybės randasi iš gyvenimo patirties demokratinėje valstybėje. Pilietiškumo pradai kuriami šeimoje, mokykloje, vietos bendruomenėje, tautoje, valstybėje.

Pilietinės visuomenės ugdymo pradžiamokslis yra pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Iš Konstitucijos pilietis sužino savo valstybės sandarą, valdžių formavimo principus, jų teises ir pareigas visuomenei, piliečio teises valstybėje ir jo pareigas valstybei. Konstitucijos nuostatų pažinimas ir jų vykdymas formalų valstybės pilietį jau daro tikra valstybės ląstele, jos kūrėju ir sergėtoju. Sąmoningas pilietis suvokia, kad nuo jo priklauso valstybės, taigi ir jo gerovė, saugumas. Sąmoningas pilietis, tapęs valstybės ląstele, jos kūrėju ir sergėtoju, įgyja lojalumą – ištikimybę valstybei.

Pradinė sąvokos lojalus reikšmė buvo „paklūstantis įstatymams“. Tačiau laikui bėgant sąvokų lojalus ir lojalumas reikšmė labai išsiplėtė. Žodynuose rasime lojalaus asmens apibūdinimą kaip „asmens, kuris laikosi savo žodžio, kuris laikosi garbės ir sąžiningumo principų; asmuo, kuris yra ištikimas teisėtai valdžiai, santvarkai, bendram reikalui, šeimai ir pan.“  

Lojalumą galima taip pat apibūdinti kaip ištikimybę ir atsidavimą asmeniui, bendrai veiklai, institucijai, valstybei. Jei valstybę laikome tautos būstu, pilimi, lojalumas valstybei įgyja ypatingą reikšmę, nes nuo jo priklauso valstybės būtis. Brandžios demokratijos šalyse, renkant ar skiriant asmenis į valstybės institucijas, jų lojalumui skiriamas ypatingas dėmesys. Dėl lojalumo stokos asmenys gali būti atleisti iš darbo, ir teismai tokiais atvejais skundų dėl atstatymo į atitinkamas pareigas nenagrinėja. Kadangi demokratinis valstybės valdymas numato politinę visuomenės veiklą per partijas, tenka atkreipti dėmesį ir į partijų lojalumo valstybei dėmenį, partinę veiklą.

Jei valstybę palyginome su ūkiu, tai partijas turėtume lyginti su atskiromis ūkio šakomis. Rinkdami valdžias valstybėje, jas renkame pagal partijas. Partijos yra politiniai dariniai, atstovaujantys tam tikrą valstybės kūrybos ir tvirtinimo kryptį (konservatyvioji, socialdemokratinė, krikščioniškoji, tautiškoji ir kitokios, valstybine ideologija pasižyminčios, kryptys). Vaizdžiai tariant, yra miškininkų, žemdirbių, pramonininkų bei kitokie dariniai.

Tačiau būtų negerai, jei ūkyje įsivyrautų, tarkim, miškininkai; užsodintų visą teritoriją miškais, nebeliktų vietos javui sėti, pramonei plėtoti. Jei įsitvirtintų vien žemdirbiai – užsėtų viską javais, neliktų miškų, pievų. Taigi partinė veikla taip pat yra politinė veikla, tik siauresnė. Ji yra reikalinga, tačiau turi būti balansuojama, derinama su kitų partijų veikla, kad valstybė vystytųsi visapusiškai.

Lietuvoje, jaunos demokratijos šalyje, dėl valstybės institucijų (Teisingumo ministerijos, Vyriausios rinkimų komisijos) nuovokos ir atsakomybės stokos, lojalumo valstybei nepaisymo, priviso net keturios dešimtys partijų, dauguma kurių neturi valstybės kūrimo ir tvirtinimo ideologijų, turi tik partinius interesus. Antai, demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės (yra valstybė ir pilietybė), o veikia ir valstybės valdyme dalyvauja partijos Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga, kurių veikla lojalumu Lietuvos valstybei ne tik nepasižymi, bet dar valstybingumą destabilizuoja.

Prie tokių priskirtina ir Darbo partija, kuri jau kūrimosi metu parodė neištikimybę valstybei, pirkdama rinkėjų balsus, o dabar sėdi teisiamųjų suole. Ir kitaip nei akiplėšiškumu nepavadinsi tos partijos pirmininkės – Seimo pirmininkės grasinimo Prezidentei teismu už išreikštą nepasitikėjimą. Verta įsidėmėti, kad Prezidentė turi teisę reikšti nepasitikėjimą partijai dėl lojalumo valstybei stokos, o teismai, kaip jau minėta, tokių bylų nenagrinėja. Čia dera pastebėti, kad neva ieškodami pateisinamų priežasčių Seimo pirmininkei, labai juokingoje padėtyje atsidūrė Premjeras ir vienas teisininkas iš kandidatų į prezidentus.

Reikia gerai įsidėmėti, ypač įvairiems rinkimams artėjant, kad lojalumas – ištikimybė valstybei negali būti pamainoma ištikimybe partijoms, jų interesams.

Eina trečias nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetis, visuomenei buvo pakankamas laikas pasitikrinti partijų ištikimybę valstybei, todėl ji į rinkimus turi eiti tik su ypatingu atsakomybės jausmu. Pastarojo meto brutalaus Rusijos elgesio Ukrainos atžvilgiu akivaizdoje panašią grėsmę pajuto ir mūsų valstybė.

Reikalinga rimtis, susiklausymas. Jei kurios partijos teturi interesus, tesitraukia iš valstybės reikalų tvarkymo, tikėtina, visuomenė tai padaryti padės.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2014.03.15; 06:06


Prisijunkite prie diskusijos