Pasienyje jau antra savaitė Lietuva kariauja ekonominį karą su Rusija. Tuo pačiu metu vyksta dar vienas karas – ne visuomet suvokiamas ir pastebimas, nes jame nenaudojami ginklai. Tai – informacinis karas. Istorikas prof. Valdas Rakutis tikina, jog labai svarbu šviesti žmones, mokyti visuomenę istorijos, nes išsilavinusiai visuomenei sudėtingiau pasakoti kvailystes.
Valstybės saugumo departamentas savo praėjusių metų ataskaitoje yra įspėjęs, kad „prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika“. Aktyviausiai ir agresyviausiai prieš Lietuvą veikia Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Prieš Lietuvos interesus nukreipta ir Baltarusijos tarnybų veikla, yra įspėjęs Saugumo departamentas. Tarnybos, stebinčios šiuos priešiškus mūsų valstybei veiksmus, daro išvadą, kad yra keletas taikinių: mūsų istorija, kariuomenė, narystė NATO, Lietuvos ir Lenkijos santykiai, energetika, kultūra, sportas, be jokios abejonės, Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai.
Apie didžiųjų kaimynių vykdomą informacinį karą ir galimus gynybos būdus – LRT „Savaitės“ interviu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektoriumi prof. istoriku Valdu Rakučiu.
– Jau minėjau, kad yra keletas taikinių, kuriuos atakuoja savą ideologiją peršančios valstybės, bet jeigu mes su Jumis kalbėtume tik apie istoriją, ar galime sakyti, kad ryškiausiai veikiančios yra dvi šalys – Rusija ir Baltarusija?
– Ko gero, tai yra pagrindinės valstybės, kurios veikia pakankamai aktyviai. Šiek tiek to galima pastebėti ir santykiuose su Lenkija. Gal daugiau iš inercijos nuo senų laikų, bet kartas nuo karto tie naratyvai atsiranda.
– Kaip realybėje tai pasireiškia?
– Galima būtų pasakyti viena fraze, kaip man pasakė vienas baltarusis: „Jūs galvojate, kad lietuviai esate jūs? Ne, lietuviai esame mes, o jūs esate „lietuvysai-žmudzinai“. Tai štai tokia formulė, kuri turi jau nemažai metų.
Nuo pat mažų dienų, nuo mokyklinio suolo jau 30 metų ir daugiau baltarusiai yra ugdomi tokia dvasia, kad Mindaugas, Gediminas ir visi kiti yra baltarusių valdovai ir visa ta valstybė yra Baltarusija. O tie žemaičiai yra kažkokia neaiški krūva žmonių, gyvenančių vakarinėje dalyje, kurie kažkuo skiriasi, bet jie kažkokio esminio vaidmens šitoje valstybėje nevaidino. Ir viskas, kas čia įvyko, tai įvyko litvinų, kaip jie save vadina, baltarusių pastangomis.
– Koks viso šito aiškinimo tikslas?
– Kad būtų tauta, kuri, užėmus Baltijos valstybes, jaustų moralinę pareigą ir džiaugtųsi pasiektais iškovojimais, nes senasis sostinės miestas šiandien baltarusiams yra Vilnius, jau nebe Minskas. Faktas yra tas, kad šitas mūsų Vilniaus kraštas dabar turi naujus šeimininkus.
Jeigu Lenkija dabar dėl visokių naujai susidariusių sąlygų į Vilniaus kraštą bent jau oficialiai kažkokių pretenzijų nereiškia ir taip mūsų santykiai yra įgavę normalios partnerystės išraišką, tai su baltarusiais šitas konfliktas yra užkoduotas. Ir anksčiau ar vėliau išvirs į kažkokį atvirą konfliktą.
– Leiskite dabar Jums pasiūlyti paklausyti vieną įrašą: „Vokiečiai puola sąjungininkus, ir visi mato, kad dešinysis flangas, lietuviai, bėga. Jie grįžta mūšio pabaigoje. Visi visada visur rašė, kad lietuviai pabėgo. Ir tai lietuviams buvo didelė problema – kaip įrodyti, kad mes laimėjome. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje neliko intelektualų, nes buvo lenkai, žydai, na, visokie ten… žmonės. Reikėjo „padaryti“ Lietuvos elitą. Ir 1920 metais visi, kurie nors truputį… iš kaimų, nuo vištų atplėšti, visi jie buvo išsiųsti į Vakarus – į Paryžių, Berlyną, Šveicariją – mokytis. Jie čia grįžo ir mato šią problemą, kad reikia laimėti, kai tu pasprukai. Ir tada jie sugalvojo, kad tai buvo klastingas Vytauto triukas, o šio jis išmoko iš totorių. Na, žinote, viskas iš dangaus nukabinta. Ir viskas, ir laimėjo. Lenkai labai ilgai negalėjo patikėti: ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Po 1990-ųjų, kai jie pradėjo su lietuviais draugauti, kodėl– neišgėręs nesuprasi, bet dabar Lietuva ir Lenkija – strateginiai partneriai, toks kupranugaris atėjo… Trumpai tariant, neaišku kodėl, bet tai paveikė ir istoriją. O baltarusiai su savo Smolensko pulkais… Kai lietuviai pabėgo, kryžiuočiai pradėjo supti. Ką daro Vytautas? Ar Jogaila? Ne, Jogaila blogas, jis į Lenkiją išvažiavo, visi, kurie išvažiavo į Lenkiją, blogi. Vytautas ką daro? Jis stato Smolensko pulkus, kad jie gintų ir kryžiuočiai juos „suvalgo“. Suprantate savo vietą?"
Ištrauka iš VDU dr. R. Kamuntavičiaus viešos paskaitos Minske. Šitas žmogus yra naudojamas kaip informacinio karo dalis, sraigtelis? Ar jis to nesuvokia?
– Tiesą sakant, su lenkais tikrai esu seniai pažįstamas, bet negirdėjau niekada, kad lenkas kada nors viešai šitaip dergtų savo tautą. Tai čia yra skirtumas ir čia yra toks savigarbos elementas, kuris iš tikrųjų mūsų istorijos pasaulyje yra tikrai labai reikalingas. Nacionalinėje aplinkoje tu gali pasiginčyti, bet tu negali niekinti, sakykim, savo kariuomenės Rytų šalių akyse, nes jie tą priima tiesiogiai.
– Bet ar neįmanomas kitas variantas. Tarkim, tokia paskaita Baltarusijoje bus panaudota gilinant jų doktriną ir aiškinant, kas yra pati Baltarusija ir kas yra Lietuva, nes žiūrėkite – pats lietuvis atvažiavęs apie tai šneka?
– Taip, todėl, kad Baltarusija žaidžia tą karą, kariauja tą karą, o mūsų istorijos pasaulis vis dar galvoja, kad jo nėra. Ir tada gaunasi toks nelygiavertis santykis. Tai nereiškia, kad mes turime klastoti savo istoriją ir kurti naujus mitus, bet tai reiškia, kad mes turime labai žiūrėti, kad netaptume kitų žaidimų sudėtine dalimi ir nedirbtume kitai valstybei. Čia jau nebe istorinė diskusija, čia jau yra politika.
– Dabar noriu pasiūlyti dar vieną fragmentėlį: „Jeigu aš būčiau prezidentas, tai pasikviesčiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadorius ir paklausčiau: Lietuvos ambasadoriau, mes atidavėme jums Klaipėdą? Tai mes ją atėmėme iš vokiečių Rusijos kareivių kraujo sąskaita, tai Prūsija. Nešdinkitės iš Klaipėdos nedelsiant! Vilniaus kraštą – atiduoti Lukašenkai, tai Baltarusija. Narva ir Kohtla Jervė – ten gyvena rusai. Rytų Estiją – į Leningrado srities sudėtį. Rytų Latviją – į Smolensko ir Pskovo sričių sudėtį. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys – štai mažoji Lietuvos kunigaikštystė. O aplink – Rusija“ (Iš Rusijos Dūmos vicepirmininko Vladimiro Žirinovskio kalbos).
Mūsų užsienio reikalų ministras neteikė didelės reikšmės tokiems tekstams, sakydamas, kad tai prasilenkia su sveiku protu, o štai NATO generalinis sekretorius buvo kategoriškesnis ir sakė, kad laukia, kada oficialioji Maskva atsiribos nuo tokių tekstų. Kuri pusė, Jūsų manymu, arčiau tiesos? Ir ar įmanoma, kad V. Žirinovskis atlieka karaliaus juokdario vaidmenį – ko negali pasakyti valdovas, tą padaro jo juokdarys, bet visi žino, kieno lūpomis jis kalba?
– Be jokios abejonės. Čia yra rimtas pareiškimas, nes tai daro ne koks nors pavienis žmogus – kaimo mokytojas kur nors vidury Rusijos, bet tai daro oficialus pareigūnas, tegu ir skandalistas. Jam yra duodama paprasčiausia užduotis, jis gali būti ją pats sugalvojęs. Čia gi mes nenustatysime, bet jis tiesiog išmeta tam tikrą mintį ir žiūri, kaip sureaguos aplinka. Estija sureagavo: padarė pareiškimą, kad, jeigu bus puolimas prieš Estiją, ji tikrai ginsis. Lietuva pareiškimo nepadarė, galvodama, kad reikia į tai rimtai nežiūrėti.
Pasinaudojus paties V. Žirinovskio pasiūlymu, reikėtų pasiuntinį iš tikrųjų pakviesti ir paklausti, ar tai yra oficiali pozicija. Nes, jeigu mes tokius dalykus ramiai praryjame, tada bus kiti dalykai. Kas gi ten pasakyta? Iš tikrųjų kalbama, kad Baltijos šalis reikia prijungti prie Rusijos. Jeigu jūs nuvažiuotumėte į Rusiją ir paklaustumėte rusų, ką jie apie tai galvoja, tai dauguma jų atsakytų, kad, žinoma, reikia.
Dėl tos priežasties mums nėra ko jaustis stipriai saugiais ir rimtai reikia rūpintis ne tik savo kariuomene ir ta vadinamąja kietąja dalimi, bet ir mūsų piliečių atsparumu šitam informaciniam karui ir šitoms propagandinėms priemonėms. Nes jeigu jie mokykloje mokosi nekontroliuojamai, Švietimo ministerija nenustato, kokius vadovėlius mūsų mokiniai turi gauti ir tuose vadovėliuose galima rasti visokių dalykų, tai žmogus, gavęs tokį išdrabstytą vaizdą, iš penkto karto patikės, kad Vilnius yra Baltarusijos sostinė ir kad mes esame baltarusiai. Čia yra rimtas dalykas. Tvirtoves reikia statyti žmonių viduje, ir jos turi būti paremtos tiesa.
Nuotraukoje: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius prof. istorikas Valdas Rakutis.
Informaciniai šaltiniai: Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, Lrt.lt, www.15min.lt
2013.09.24
