Visų neramumų ir vaivorykštinių revoliucijų metu valstybės, kuriose rutuliuojasi šie įvykiai, tampa lengviau pažeidžiamos. Tuo pasinaudoja kaimynai, turintys pretenzijų į jų teritorijas.
Atsiradus tokiai progai, jie stengiasi ,,apkarpyti“ valstybių, turinčių vidinių bėdų, žemėlapius. Tokių pavyzdžių vien tik buvusioje Tarybų Sąjungoje daugybė: Padniestrės Respublika Moldovoje, Šiaurės Osetija Gruzijoje, Kalnų Karabachas Azerbaidžane. Galima prisiminti Rusijos pastangas prisijungti Rytų Ukrainą…
Prisiminkime dar, kai Lietuvai, tik atgavus nepriklausomybę, iškilo Šalčininkų ir Eišiškių autonomijos ir tų rajonų prisijungimo prie Baltarusijos grėsmė. Kodėl prie Baltarusijos? Ogi todėl, kad tuomet dar egzistavo TSRS vakarinė siena. Jei jos nebūtų, būtų viskas daroma, kad prijungtų tuos rajonus prie Lenkijos.
Šiuo metu Lietuvos ,,fronte“ viskas vyksta pagal Lenkijos scenarijų. Pasaulio visuomenei nuolat peršama nuomonė, kad Lietuvoje, Vilniaus krašte, lenkai labai skriaudžiami. Daug dirba šioje srityje lenkiškų rajonų deleguotas Lietuvos europarlamentaras. Atėjus laikui X, pasinaudojus ES valstybių ,,išplautų sienų‘‘ situacija, administraciniais metodais, neramumų Lietuvoje atveju ar surengtų nuolat nepatenkintų Lietuvos valdžia Šalčininkų ir Eišiškių rajonų gyventojų referendumų rezultatų pagalba bus stengiamasi pajungti šiuos rajonus Lenkijos valdžiai.
Taip, kad šiandieniniai Lenkijos reikalavimai rašyti į pasus gyvenančių Lietuvoje lenkų pavardes, kabinti ant namų, autobusų, vietovardžių pavadinimus lenkų kalba nėra vaikiški žaidimai, o gerai apgalvota Lenkijos pusės ir vietinių lenkų aktyvistų akcija, orientuota į ateitį.
Baltarusijos atžvilgiu Lenkija turi savo tikslą – neva susigrąžinti vakarinę Baltarusijos dalį ir Gardino sritį.
V.Adamkaus prezidentavimo metu Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo kuo puikiausi. Paaiškinti tai galima tuo, kad Adamkaus pažiūros Baltarusijos atžvilgiu sutapo su Lenkijos tikslais. Į prezidento postą stojusi Dalia Grybauskaitė, pareikšdama, kad Lukašenkos perrinkimas stabilizuos padėtį šiame regione, turėjo mintyje grėsmę, neramumų atveju, ne tik Baltarusijai, bet ir Lietuvai. Tuoj po šio pareiškimo labai staiga atšalo Lenkijos ir Lietuvos santykiai, nes tik destabilizuotoje Baltarusijoje Lenkija galėtų siekti savo toli einančių tikslų.
Labai keistai atrodo savo laiku aktyvūs V.Adamkaus ir Lenkijos prezidentų veiksmai ,,tempiant“ Ukrainą į Europos Sąjungos pusę, nuošalyje paliekant Moldovą, kuriai Lenkija neturi jokių slaptų teritorinių pretenzijų.
Pasaulio žydų bendruomenė turi Baltarusijai, kaip ir Lietuvai, pretenzijų į materialinę kompensaciją už išlikusį ir priklausiusį žydams nekilnojamą turtą. Lietuvą norima įpareigoti sumokėti žydams 140 000 000 litų. Todėl visiškai nestebina Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio Reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio arši parama Baltarusijos opozicijai bei JAV stiprus spaudimas Baltarusijai.
Jei bus įvestos ekonominės sankcijos Baltarusijai, Rusija stengsis padaryti viską, kad parklupdytų Lukašenką ir paverstų jo šalį Rusijos dalimi. Jei jiems tai pavyktų, tuomet Rusijos kariuomenės daliniai atsiras šalia Lenkijos ir Lietuvos sienų, ir svajonių išsipildymas Lenkijai atgauti Vakarų Baltarusiją bei Gardino sritį gali būti atidėtas labai tolimai ateičiai.
Todėl nelabai tikėtina, kad ekonominės sankcijos Baltarusijai bus įvestos. Jos gali būti tik trumpalaikės ir tik tam, kad paskatintų Baltarusijos lenkų visuomenę naujų ,,didvyrių“, pasirengusių vykdyti Lenkijos užmačias, atsiradimui.
O vilčių įgyvendinti savo kėslus Baltarusijoje Lenkija turėjo tikrai daug. Nemažai paklota tam tikslui ir pinigų. Iš niekur surasti keli lenkų kilmės kandidatai į prezidentus, sukurta taip vadinama opozicijos sistema. Juk dešimt tarp savęs kovojančių kandidatų buvo remiami tik todėl, kad jie aplink save turėjo savo rėmėjų būrius. Lemiamu momentu, šie vienas kito nekenčiantys kandidatai į prezidentus (kiekvienas norėjo stovėti visos kolonos priekyje), galėjo suvienyti savo pastangas vienam tikslui – prievarta nuversti Lukašenkos valdžią.
Rinkimai Baltarusijoje buvo tik priedanga ir labai tinkamas momentas šiam tikslui pasiekti.
Jeigu kam nors įdomu, kaip Lenkijos pusė įsivaizduoja savo šalies netolimą ateitį, patarčiau pažiūrėti trumpą filmukus, skelbiamus viešojoje erdvėje.
Aišku, mes galime toliau tupėti kaip stručiai, sukišę galvas į smėlį, ir vaizduoti, kad nieko aplinkui nevyksta. Tik labai nenustebkime, jei vieną kartą išgirsime: LIETUVIAI, PASISLINKITE!
2011.02.10
