Jei gyvename ne Šiaurės Korėjoje


Print

Nesigailiu dalyvavęs visą dieną trukusioje regioninėje konferencijoje „Propaganda ir saviraiškos laisvė“, kuri Vilniuje buvo surengta Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Friedrich Ebert Stiftung dėka.

Į ją sugužėjo gausus žinomų žurnalistų, politologų, žiniasklaidos ekspertų būrys. Bet jei reikėtų išsirinkti labiausiai sudominusį pranešimą, būtų nelengva. Kodėl? Konferencija nustebino nuomonių gausa.

Ar tikrai galima turėti tiek daug kardinaliai priešingų požiūrių, bandant, pavyzdžiui, atsakyti į klausimą, kas yra žinia, ar ji gali būti šališka? Karo zonoje dirbantis žurnalistas turi teisę išguldyti savo asmeninę neigiamą nuomonę apie priešininko karius? Ar tikrai neįmanoma turėti vienos nuomonės, kad žiniasklaidos leidėjams reikalingi pinigai? Iš kur imamos lėšos atlyginimams bei honorarams?

Straipsio, reportažo ar komentaro vertinimui vis tik privalu palikti erdvės. Todėl, stebėdamasis požiūrių įvairove, vis tik pripažįstu, jog ne visuomet lengva duoti kategorišką atsakymą, kokį straipsnį perskaitėme – vis dar objektyvų ar jau akivaizdžiai tendencingą.

Tačiau keisčiausia, kad nuomonių įvairovė būdinga ne tik žurnalistams, bet ir Temidės tarnams.

Prisiminkime garsiąją Darbo partijos bylą. Įrodymus, kur Viktoras Uspaskichas nėra teisus, mūsų prokurorai rinko maždaug dešimt metų. Jie prašė V.Uspaskichui skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus apygardos teismas atseikėjo ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Prie šių kardinaliai skirtingų lietuviškosios Temidės sprendimų pridėkime aukštąjį išsilavinimą turinčių politikos apžvalgininkų, žurnalistų, politikų ne vienerius metus trukusius svarstymus, ar V.Uspaskichas bėgs į Rusiją, ar vis tik sutiks keletą metelių praleisti lietuviškoje belangėje. Žodžiu, dešimtys ne iš kelmo spirtų, daug žinių ir patirties turinčių Lietuvos politikos apžvalgininkų neabejojo, jog reali laisvės atėmimo bausmė – neišvengiama.

O Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai vadovavusi Violeta Ražinskaitė neskyrė nė lygtinės laisvės atėmimo bausmės. V.Uspaskichui neteks, regis, už grotų praleisti nė dienos.

Finalas – netikėtas. Nuo šešerių metų kalėjimo iki mažytės finansinės bausmės. Nereikės sumokėti nė dešimties tūkstančių eurų baudos. Tad tikriausiai ne vien aš nuoširdžiai stebiuosi: ar principingoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje įmanomi tokie skirtingi teismo nuosprendžiai? Nejaugi mūsų Baudžiamasis kodeksas surašytas taip painiai, abstrakčiai ir dviprasmiškai, jog jį išties įmanoma traktuoti kaip kam naudingiau?

Žinoma, skirtumai neišvengiami ir teisėje. Bet tik ne tokie milžiniški – nuo juodo iki balto. Jei teisi Apeliacinio teismo teisėja, tada iš lietuviškosios Temidės, vadovaujantis sveika nuovoka, būtina lauk varyti kaltinimą palaikiusius prokurorus ir Vilniaus apygardos teisėjus. Jeigu teisūs prokurorai ir Vilniaus apygardos teisėjai, tada grubiai suklydo Apeliacinio teismo kolegija.

Pagridinis šios istorijos herojus ponas V.Uspaskichas viešai padėkojo Lietuvos teismams už tai, kad atlaikė politinį spaudimą („tokioje aplinkoje negali būti priiminėjami sprendimai“). Bet šis V.Uspaskicho vertinimas – dviprasmiškas. Šitaip teigdamas jis norom nenorom kritikuoja Vilniaus apygardos teismo teisėjus, kurie jam atseikėjo realią laisvės atėmimo bausmę. Tad, kaip bežiūrėsi, teisėjams dėkoti už atlaikytą politinį spaudimą negalima: vieni atlaikė, kiti – neatlaikė…

Politinio spaudimo neišvengė, vadovaujantis V.Uspaskicho samprotavimais, ir Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas, kuris prie vargšo politiko ne vienerius metus kabinėjosi dėl „kažin kokių menkniekių“. Kai kurie prokurorų sprendimai išties kelia abejonių (čečėnų Gatajevų, Eglės Kusaitės, omonininko Konstantino Michailovo bylos). Bet šį sykį – ar tikrai dėl menkniekių?

O kaip derėtų vertinti Apeliacinio teismo teisėjos viešus paaiškinimus, kodėl ji priėmė būtent V.Uspaskichui ir jo kolegoms palankų sprendimą? Portale delfi.lt skaičiau teisėjos komentarą, bet pritariau žurnalistams, politikams bei politologams, kurie padarė išvadą: „Mokesčių slėpimas Lietuvoje vis dar nelaikomas rimtu nusikaltimu“.

Logiška pasirodė ir Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės pastaba: „Lietuvoje vogti kol kas dar apsimoka“.

Tiesa, politologas Lauras Bielinis viename iš televizijos komentarų priekaištavo prezidentei, esą tokio pobūdžio kaltinimais svaidytis nedera, nes tai galima traktuoti kaip spaudimą teismui. Nepagrįsti politologo priekaištai. Nejaugi jis nežino, kokias socialines garantijas, teises bei privilegijas turi mūsų teisėjai? Visa tai žinant neturėtų būti baisūs jokie spaudimai, net ir prezidentės.

Be to, ar mes kada nors kur nors girdėjome teisėjus skundžiantis, jog jiems daromas spaudimas? Neteko girdėjo nė vieno viešo teisėjo apgailestavimo, kad jam išlikti objektyviam trukdo prezidentė, prokuratūra ar politinė partija. Todėl Bielinio samprotavimai apie spaudimą teismams bent kol kas – hipotetiški. Taip gali būti, bet konkrečių įrodymų nėra. Teisėjai dar nesiskundė.

Žinoma, ponas V.Uspaskichas turi teisę piktintis, kad per pastaruosius metus apie jį lietuviškoje žiniasklaidoje paskelbta per 6 tūkstančius straipsnių ir 700 televizijos reportažų. Tačiau gyvename ne Šiaurės Korėjoje. Privalome priprasti. Kritikuoti galima visus, įskaitant ir verslininką V.Uspaskichą, ir teisėją V.Ražinskaitę.

Politikas Vidmantas Žiemelis neteisus, delfi.lt portale bandydamas įpiršti mums nuomonę, esą peikdami teismų darbą griauname valstybės pamatus. Net jei Konstitucinis Teismas viešai pavadinamas „teisine chunta“ (politikas Mantas Adomėnas), tai nėra valstybės ardymas. Valstybė griaunama tuomet, jei mums bus nurodinėjama, ką galima ir ko nevalia kritikuoti.

O kol gyvename ne Šiaurės Korėjoje, leiskime skelbti net tokius įtarimus: "drastiškos bausmės neatbaido nusikaltėlių", o štai „per daug švelnios bausmės skatina daryti nusikaltimus“.

Nuotraukoje: Šiaurės Korėjos diktatorius, apsuptas begalinį atsidavimą jam demonstruojančių žmonių.

2016.02.09; 05:04


Prisijunkite prie diskusijos