Kas pradžiugino šiandien? Optimistiškai nuteikia Rido Jasiulionio vadovaujama Info TV laida „Raudona linija“. Vienoje iš paskutiniųjų šių televizinių diskusijų buvo taikliai pabrėžta: jei priimsi bent vieną ultimatumą, tai vėliau priimsi ir visus kitus.
Omenyje turėta tarpukario Lietuva. Pirmoji mums ultimatumą primetė agresyvioji Lenkija, paskui – agresyvioji Vokietija, dar po kiek laiko – ir agresyvioji Sovietų Sąjunga.
Dabar visiškai akivaizdu, kad tais dramatiškais laikais vertėjo elgtis taip, kaip elgėsi generolo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo vadovaujami suomiai. Helsinkis su Maskva derėjosi kaip lygus su lygiu. Suomiai ir sau, ir priešams sakė: mes nesame nei silpnesni, nei menkesni už Rusiją. Todėl ir išsaugojo svarbiausius dalykus. Lietuva nuolat graužė save, jog yra per silpna ir menka priešintis, todėl ir pralaimėjo. Pralaimėjo viską.
Tokios laidos nūnai labai reikalingos. Bent šiokia tokia atsvara saviniekos ir savinaikos propaguotojams. Turiu vilties, jog „Raudonoje linijoje“ bus analizuojami ir šiandien mums kaimyninių valstybių primetami ultimatumai, kurių mes kažkodėl nelinkę vadinti ultimatumais arba apsimetame, jog tai – ne ultimatumai.
Vienas iš keisčiausių ir tuo pačiu ryškiausių ultimatumų – lenkiškasis. Dėl tų nelemtų lenkiškų raidžių, kurias esą mes būtinai privalome įsileisti į savąjį alfabetą.
Džiugina ir aktyvi buvusio ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio veikla. Kiekviena proga, ar kalbėtų Vilniaus Žydų muziejuje, ar delfi.TV laidose, jis nuolat ragina suvokti svarbiausius Lietuvos prioritetus – kuo daugiau turėti nuoširdžių draugų Jungtinėse Valstijose. Tačiau buvęs ambasadorius apgailestauja, kad JAV keičiasi – ten mažėja amerikiečių, kurie suprastų Lietuvai kylančius pavojus ir kurie nuoširdžiai norėtų mus apsaugoti.
Vienoje iš paskutiniųjų pokalbių su „Pinigų kartos“ vedėju Andriumi Tapinu buvęs ambasadorius pastebėjo: „Kol Amerikai mes rūpime, tol esame gyvi“. Bet Ž.Pavilionis akcentavo ir keistą lietuvišką abuojumą savo pačių likimui: elgiamės tarsi savižudžiai – mūsų valdžia ieško nuoširdžių bičiulių visur, tik ne Amerikoje.
Tiesa, ambasadoriui, nuolat pabrėžiančiam žydų litvakų nuopelnus Lietuvai, nederėtų užmiršti, kad Holokaustas – Vokietijos, ne Lietuvos kūrinys.
Įsimintina buvo ir Gynybos paramos fondo, Pulkininkų asociacijos ir Lietuvos Seimo surengta tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“. Konferencijoje kalbėjo daug žinomų gynybos ekspertų – JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidetas Glenas Hovardas (Glen Howard), Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Amiras Maimonas, dr. Mikas Winerstigas (Mike Winnerstig), Gynybos ir saugumo pramonės asociacijos Ukrainoje vadovas dr. Jevgenijus Rokicis (Yevgen Rokicki), žurnalo „The Economist“ vyresysis redaktorius Edvardas Lukas (Edward Lucas)…
Žinoma, politika besidomintiems teko išgirsti daugiausia žinomų, jau ne sykį girdėtų faktų, samprotavimų. Vis dėlto svarstymų, kokiomis priemonėmis Lietuva galėtų padėti NATO aljansui užtikrinti Baltijos valstybių saugumą, – per daug nebus. Galų gale būtina diskutuoti šiais klausimais tol, kol apie pavojus išgirs ir tie lietuviai, kurie neskaito rimtų straipsnių, nežiūri rimtų televizijos laidų, nevaikšto į Seime organizuojamas konferencijas, bet rinkimų metu, ateidami prie balsadėžių, nulemia valstybės likimą, savo balsą atiduodami populistams, nevykėliams arba apsišaukėliams.
Vienas iš įsimintiniausių konferencijos klausimų – ar amerikiečiai turi teisę klausti mūsų, kodėl, gyvendami pavojingo ir agresyvaus kaimyno pašonėje, teturime menkutę kariuomenę – tik 15 tūkst. karių ir vos 4,5 tūkst rezervo karių, kodėl karinės išlaidos nesudaro nė 2-jų procentų BVP, nors nepakenktų ir visi 5 proc.
Šiai temai ypač daug dėmesio skyrė vienas žymiausių JAV karo analitikų – G.Hovardas. Jis svarstė, kodėl oficialusis Vilnius nori, kad Lietuvos saugumas amerikiečiams rūpėtų labiau nei patiems lietuviams? Ar teisinga, jei Lietuvoje bus dislokuota daugiau amerikiečių karių nei jų turi visa Lietuvos kariuomenė?
Teisingi pastebėjimai. JAV nėra labdaringa organizacija, kad rūpintųsi saugumu ir tų, kurie elgiasi vėjavaikiškai. Taip, Lietuva nepadarė visko, ką privalėjo padaryti saugodamasi nuo galimos agresijos.
Bet juk šį pono G.Hovardo klausimą konferencijos organizatoriai galėjo kuo puikiausiai pateikti sveikinimo kalbą konferencijoje rėžusiam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui. Šis politikas dar neseniai ragino Lietuvos valdžią sumažinti ir taip juokingai mažas išlaidas, skirtas krašto apsaugai, ir atiduoti jas švietimo reikmėms.
Konferencijos organizatoriai turėjo puikią progą pasiteirauti, kodėl politikas A.Paulauskas kadaise kiršino Švietimo ir Krašto apsaugos ministerijas. Tačiau nepasiteiravo. Todėl ir nežinome, kada A.Paulausko būta nuoširdaus: tuomet, kai piršo nuomonę, esą gynybai skirtos lėšos – tai beprasmiškas finansų švaistymas, ar 2016-ųjų kovo 3-iąją, sveikindamas konferencijos dalyvius.
Įsiminė ir Baltijos valstybių bičiulio žurnalisto E.Lukaso pastaba, jog buvusių Italijos premjero Silvijo Berluskonio ir Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio bičiulystė su Kremliaus diktatoriumi Vladimiru Putinu panaši į Europos Sąjungos interesų išdavystę.
Tačiau pavadinti šiuos politikus prorusiškais, pasak E.Lukaso, labai pavojinga, nes jie, pasisamdę įtakingų advokatų, gali užtampyti po teismus dėl neva įžeistos garbės ir orumo. Ir vis dėlto kaip tokiu atveju priešintis Rusijos įtakai, jei demokratinėje Europos Sąjungoje, kur neva šventai gerbiama žmonių teisė turėti nuomonę, prorusiško politiko negalima pavadinti prorusišku?
Kai Rusijos agentai pagrobė Estijos slaptosios tarnybos karininką Estoną Kohverą, Aljanso pareigūną, beje, neperžengusį savo teritorijos sienų, NATO vadovybė tesugebėjo sušaukti diskusijas, kaip reaguoti į Rusijos akibrokštą, vadinamą hibridiniu karu. Kad puolė diskutuoti – suprantama. Negalima stačia galva šokti į nepažįstamą upę. Tačiau liūdniausia, kad NATO vadovybė po ilgų diskusijų tesugebėjo nuspręsti, jog geriausia bus … niekaip nereaguoti.
Dr. Pavelas Usovas (analitikas, Politinės Analizės ir Prognozės centras Baltarusijoje) pabrėžė, jog šiandieninė Baltarusija – pati tikriausia Rusijos provincija. Baltarusijoje be jokių trukdžių veikia V.Putiną remiančios arba Kremliui simpatizuojančios organizacijos – Rossotrudničestvo, Rusijos pasaulio fondas, Rusijos tėvynainių organizacija, Baltarusijos kazokai, ortodoksų kariniai – patriotiniai būreliai.
Kad Baltarusija tėra tik Rusijos provincija, kuriai vadovauja Aliaksandras Lukašenka, byloja ir tai, kad apie 60 roc. baltarusių nori šlietis prie Rusijos, o ne prie Vakarų, baltarusių kalba išstumta iš viešojo gyvenimo, čia dislokuotos gausios Rusijos armijos bazės, dauguma gyventojų dėl agresijos prieš Ukrainą smerkia ne Maskvą, o … Kijevą; 50 proc. baltarusių visiškai pasitiki rusiška televizija, Baltarusijos kariuomenėje – net 30 proc. rusų generolų, Ukrainos gynėjai Baltarusijoje vis dažniau vadinami fašistais…
Bet niekas iš konferencijos dalyvių konkrečiau nepaklausė: gal atšaukdami Baltarusijai taikytas sankcijas mes iš tiesų atšaukėme Rusijai taikytus suvaržymus?
Konferencijoje kalbėjęs Tarptautinio gynybos ir saugumo centro vedantysis direktorius iš Estijos ponas Dimitris Teperikas (Dimitri Teperik) pastebėjo, jog rusakalbiai ne visi Estijos nepriklausomybę bei laisvę laiko neginčijama vertybe. Estijos negintų (nenorėtų ginti) net 45 proc. rusakalbių. Rusija deda milžiniškas pastangas, kad būtent taip manančių rusakalbių Estijoje būtų kuo daugiau.
Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos narys Dr. Mikas Vinerstigas (Mike Winnerstig) papapasakojo, kaip Švedija, beveik visiškai nusiginklavusi, dabar po truputį pradeda suvokti, jog be savosios kariuomenės neišsivers. Tačiau Švedijos kariuomenės atgaivinimas – ilgas, sudėtingas procesas. Per keletą mėnesių kariuomenės nesukursi. Be to, politikų, kurie kadaise Švedijos Karalystę nuginklavo, šiandien niekas nekala prie gėdos stulpo. O juk reikėtų bent retsykiais prisiminti jų trumparegiškumą…
Savo užrašų knygutėje pasižymėjau ir daugiau svarbių akcentų: Lietuva vis dar dideles lėšas investuoja į kelius, cementą, plytas, o ne į savo žmones; visi žydų vyrai žino, jog reikės gintis, ir tam ruošiasi nuo mažumės; Izraelis apsuptas iš visų pusių priešų, todėl visose srityse siekia tapti stipriausias, kitaip tiesiog neišgyventų; jei Lietuva turėtų bent 80 tūkst. puikiai paruoštų rezervo karių, potencialiam agresoriui tai taptų rimtu galvos skausmu; Rusija noriai ir dažnai pasirašinėja dokumetus, bet taip pat dažnai jų ir nesilaiko; įveikti sąžiningais būdais rusiškos propagandos tiesiog neįmanoma…
Žodžiu, jaučiu dėkingumą konferencijos organizatoriams už primintas silpnąsias vietas. Bet tegul skaitytojai patys sprendžia, ko daugiau – optimizmo ar pesimizmo – atnešė minėta konferencija. Šių eilučių autorius nėra didelis optimistas: jei Rusija pultų, pereitų tarsi karštu peiliu per sviestą, o NATO vadovai ilgai ir nuobodžiai diskutuotų, ar verta į Kremlių nusiųsti aštrią protesto notą.
2016.03.07; 07:05
