Krymo krizė perpildė Vokietijos vadovybės kantrybės taurę, ir dabar valstybės kanclerė Angela Merkel „išveda Vokietiją iš apskaičiuoto dviveidiškumo kelio“, mano buvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas Teodoras zu Guttenbergas. Jo straipsnį spausdina The Financial Times.
„Berlyno politika Rusijos atžvilgiu atspindi dviejų idėjinių krypčių kovą: vieni gina tai, kad Vokietija santykiuose su kitomis valstybėmis turi saugoti demokratijos ir laisvės vertybes, kitus erzina toks susirūpinimas, kai jis prieštarauja Vokietijos ekonominiams interesams. Abi pusės viena kitą niekina. „Realistus“ užgriūva priekaištai dėl begėdiško oportunizmo, o nuo tų, kurie laiko save idealistais, oponentai nusigręžia kaip nuo Gutmenschen – geriečių, naivių moralizuotojų ar paprasčiausiai rusofobų. Galų gale paprastai nugali realistai“, – pažymi autorius, nurodydamas, kaip greitai normalizuojasi santykiai po ankstesnių paaštrėjimų, tokių kaip 2008 metų Rusijos ir Gruzijos karas.
Tačiau per Krymo krizę situacija pradėjo keistis, mano Gutenbergas. „Rusijos įvykdyta Krymo aneksija užmušė tai, ką vokiečių politikai dažnai vadina dviejų šalių „draugystės ir partnerystės dvasia“. Dabar Merkel santykiuose su Rusija laikosi proeuropietiško kurso – neatsisakant principų, bet tuo pačiu metu ir realistinio“.
Sėkmė šioje srityje priklausys nuo to, ar valstybės kanclerė susidoros su virtine vidinių kliūčių, tęsia buvęs politikas. Tokioms jis priskiria KDS/SKS (Krikščionių demokratų sąjungos ir Socialinės krikščionių sąjungos blokas) vyriausybinės koalicijos partnerę – VSDP (Vokietijos socialdemokratų partija), Vokietijos biznio bendruomenę ir, pagaliau, tris buvusius Vokietijos kanclerius.
„Gerhardas Šrioderis puolė ginti Putiną ir vos nesuvertė kaltės už krizę Europos Sąjungai – kaip ir pridera žmogui, gavusiam algą iš „Gazpromo“. Savo trigrašį pridėjo visur besisukiojantis Helmutas Šmitas su samprotavimais, kad Putiną galima suprasti. Tą keistą pagyvenusių valstybės vyrų iš Vokietijos procesiją užbaigė Helmutas Kolis – jis susirūpinęs, kad Vakarų lyderiams santykiuose su Rusija trūksta nuojautos“.
„Skirtingai nuo savo pirmtakų, Merkel šiose kaltojo paieškose nedalyvauja, – sakoma straipsnyje. – Neverta teikti per daug reikšmės faktui, kad ji užaugo Rytų Vokietijoje, bet tiesioginė gyvenimo patirtis toje visuomenėje padarė ją nejautria propagandai. Prie geopolitinių šachmatų lentos ji įstengia įžvelgti engiamųjų likimus ir Orvelo stiliaus negandas, kurias jiems tenka ištverti. Kaip tik todėl Merkel, atrodo, įgriso Putino kalbos apie spontaniškai susiorganizavusius savigynos būrius ir prasimanytus priešus“.
„Jeigu didžiausios Europos šalies užsienio politika daugelį metų nebūtų tokia neišraiškinga, tikriausiai revanšizmas Rusijoje nebūtų iki tiek nusiritęs, kad išprovokuotų dabartinę krizę, – apibendrina Gutenbergas. – Ir jeigu kitos šalys paseks Merkel pavyzdžiu, Kremliui gali tekti peržiūrėti strategiją, pagrįstą reguliariu Vakarus sukausčiusio paralyžiaus išnaudojimu“.
Nuotraukoje: Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Šaltinis: Financial Times
2014.04.23; 08:15
