Ligoniui pastoviai kyla temperatūra. Jau 39,5. Ką daryti? Artimieji skambina šeimos gydytojai. Gydytoja nedirba, – buvo pasakyta. Turbūt serga. Galima ligonį vežti į polikliniką, kas nors gal jį priims, bet poliklinika – ne ligoninė. Gal greitoji pagalba pagelbės? Turėtų pagelbėti, juk todėl ji ir pagalba.
Pokalbis telefonu su greitosios gydytoja. Nenori važiuoti, visaip atkalbinėja. Mes receptų išrašyti negalime. Mes nieko negalime. Labai norėtų, kad ligonis važiuotų į savo polikliniką. Bet jo artimieji nenusileidžia. Temperatūra kyla. Gerai, atvažiuosim. Negreit.
Atvažiavo gana greitai, po pusvalandžio. Atvažiavo tokia ponia, aiškiai padėties šeimininkė. Trukdo čia visokie seniai, apie mediciną nieko neišmano, visai ne tą pasakoja, ką ponia norėtų išgirsti.
Bet ligonis šį tą supranta, šį tą žino. Kad, pavyzdžiui, su juo reikėtų elgtis subtiliau, ne taip arogantiškai, kad medikas turėtų būti jautrus ir dėmesingas. Ir jam labai pakyla kraujospūdis, nors iki ponios pasirodymo kamavo tik aukšta temperatūra, nieko neskaudėjo, širdis dirbo ramiai.
Ponia ligoniui pakiša smulkiom raidėm prirašytą lapą: du kartus pasirašykite. Viską perskaityti ir suprasti, po kuo pasirašai, reikėtų gero pusvalandžio. Nors suprasti čia nėra ko: jei dabar ligonis dėl netinkamo gydytojos elgesio imtų ir numirtų dar nenuvežtas į ligoninę, ta ponia artimiesiems arba teisėjams pakištų tą lapą su ligonio parašais: jis gi pasirašė.
Ciniška, bet kasdieniška. Parašai parašai parašai. Traukia dantį – parašai, iš venos ima kraują – parašai. O kur tu, biednas žmogau, dėsiesi nepasirašęs. Praktika, atėjusi iš išmintingųjų Vakarų. Ten gal kitaip, o pas mus turbūt ne vieną kartą pasirašai sau nuosprendį arba išteisini tokią gydytoją.
Beje, dėl tokio elgesio ponios niekaip neapkaltinsi. O ką aš blogo padariau? Gal mušiau? Bet juk sergantį žmogų (ir ne tik) galima užmušti net besišypsant, žodžiu užmušti galima, ir chamai tą puikiai žino.
Dabar jau ligonis vežamas į ligoninę ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl širdies problemų, tą parodė ir namie daryta kardiograma.
Tuo ir baigėsi ligonio kontaktai su greitosios gydytoja. Į Antakalnio kliniką ligonį atvežė vemiantį, vos gyvą. Bet gyvą.
Norėčiau, kad ta medikė perskaitytų šias pastabas. Tikriausiai nieko nesuprastų: o ką aš blogo padariau?! O gal suprastų, ir su kitu ligoniu elgųsi taip, kad jam nedidėtų kraujospūdis. Beje, nuvykusi pas prezidentą, signatarą, seimo narį, ministrą arba, juo labiau, dar ir milijonierių, net ir ji laikytųsi Hipokrato priesaikos: svarbiausia – nepakenkti.
Nelabai žinau, kaip vežami į ligoninę prezidentai, kaip šokinėjama aplink milijonierius, turbūt net įsivaizduoti negaliu, bet esu buvęs palatoje, kur gydomi, pavyzdžiui, signatarai. Net koridorius netoli tos palatos atitvertas. O šiame rašinyje minėtam ligoniui palatos neatsirado. Mums medicinos priežiūra – kaip Vakaruose geriausiose ligoninėse, užtat visokiems seniams bus gerai ir koridoriuje.
Dabar aš pakartosiu šio straipsnelio pavadinimą: jeigu jau Vilniuje šitaip, tai kaip provincijoje?! Šituos žodžius ištarė turbūt sunkiai sergančią motiną atvežusi dukra. Palatoje ne palatoje, kur ratukuose, ant ratuotų lovų gulėjo, sėdėjo greitosios atvežti ligoniai. Ji dar sakė, kad jos motina kraujo tyrimo laukiant jau keturias valanda, pats šiuos žodžius girdėjau, atlydėjęs ligonį.
Nuo šio momento aš negalėčiau papriekaištauti nė vienai gydytojai, nė vienam kitam ligoninės darbuotojui, su kuriais tą vakarą teko susitikti. Net ta greitosios pagalbos gydytoja – turbūt reta išimtis. Pora kartų gyvenime buvau vežamas greitąja, kelis kartus lydėjau žmoną ir buvau, buvome tik dėkingi už pagalbą.
Tą vakarą aš pamačiau, kaip nežmoniškai apkrauti gydytojai. Laksto iš kabineto į kabinetą ir rašo rašo. Mums pasisekė: mes patekome pas jauną, su akcentu (čia jokiu būdu ne priekaištas, greičiau pagyrimas, nes greitosios pagalbos gydytoja kalbėjo be akcento) kalbančią labai malonią gydytoją.
Iš jos net šiek tiek sužinojome, kodėl čia tokia padėtis, kad ligoninėje laisvų vietų nėra, ligoniai dejuoja koridoriuose. Žmonės vengia poliklinikų, kuriose pas gydytoją specialistą Vilniuje galima patekti po mėnesio pusantro. Tai kaip yra provincijoje, jeigu sostinėje tokia padėtis? Kabinetai, koridoriai čia iščiustinti, kaip Vakaruose, o medicinos paslaugos toli gražu, ypač jeigu tu ne prezidentas, ne signataras, ne ministras.
Akivaizdu, kad priežasčių reikia ieškoti ten, aukštai, kur prezidentai, seimo nariai, ministrai, kuriems nereikia mėnesius laukti, norint patekti pas gydytoją specialistą (net pas šeimos gydytoją Vilniuje tą pačią dieną nepateksi).
Tik apsimetama, kad visiems ligoniams vienodas dėmesys, ir tai labai žeidžia. Tik apsimetama, kad mirtingiesiems gydymas nemokamas. Šiuo atveju aš ne apie kyšius. Kyšininkauja ligoninės. Žmona papasakojo atsitikimą. Jos palatoje kelio sąnario operacijai buvo rengiama įžūli moteris. Jai įteikė sąrašą operacijai reikalingų bintų ir kitokių prekių, už kurias ligoninės kasoje reikia sumokėti. Nieko aš nemokėsiu, neturite teisės, yra parašyta… – sako įžūli moteris. Ir klausia chirurgo: tai dabar mane blogai operuosite? Chirurgas pažadėjo operuoti gerai.
O aš su tokiu sąrašu prieš kelerius metus ėjau į ligoninės kasą.
Dar vienas atsitikimas Šiauliuose, kokių dešimties metų senumo. Prieš operaciją moteris chirurgui davė kyšį – norėjo, kad būtent jis ją operuotų. Gerai, kaip sakoma – no problem. Po operacijos palatoje moteris gyrėsi: o mane operavo, sakykime, Petraitis. Tai kad ne, aš mačiau, ne jis, – paprieštaravo palatos draugė. Ach šitaip! Kai į palatą atėjo melagis, kyšį paėmęs chirurgas, ji prie visų pareikalavo pinigus grąžinti. Ir vargšelis neišsigynė, „honorarą“ grąžino.
Serga mūsų sveikatos apsauga. Daug ligų turi. Vadovavo jai vienas medikas, kitas – tas pats velnias. Gal melžėja nušluostys jiems nosį. Labai tikimės.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.02.03; 16:07
