Slaptai.lt dėmesys ir vėl nukreiptas į RTVi televizijos ir radijo “Echo Moskvy” laidą “Osoboje mnenije”. Publikuojame sutrumpintą žurnalo “The New Times” vyriausiosios redaktorės Jevgenijos ALBAC komentarą. Jevgeniją Albac kalbina Echo Moskvy žurnalistė Tatjana Felgengauer.
(…) Sovietmečiu rusų kareiviai kariavo Korėjoje, kuri paskui suskilo į dvi Korėjas – Šiaurės ir Pietų Korėjas. Tai iš tiesų buvo karas su JAV. Mūsų ginklai šaudė Vietname, mūsų specnazo atstovai kariavo Pietų Amerikoje, Afrikoje. Kad anksčiau kariaudavome svetimose šalyse, – nieko naujo. Šiandien nauja tai, jog pastaruosius 23 metus Rusija neturėjo didelio noro kariauti svetimose valstybėse. Karas Čečėnijoje, kad ir kaip bežiūrėsi, – vis tik kovinė operacija savo teritorijoje. Dabar ši nuostata pasikeitė.
Manau, kad Vladimiro Putinos logika tokia: dideli laimi daugiau. Verslo sferose egzistuoja taiklus posakis – „didieji laimi“. Kuo tavo kompanija agresyvesnė ir kuo labiau plečiasi, tuo ji daugiau užgrobia rinkų. O tai reiškia, kad ji turi daugiau galimybių diktuoti savo sąlygas aplinkiniams. Su ja sunkiau grumtis konkurentams.
Man regis, kad V.Putinas mąsto būtent taip. Ir kadangi V.Putinas mano, kad jis turi tik vieną konkurentą – Ameriką, jis savo veiksmus konstruoja taip, kad konkuruotų būtent su Jungtinėmis Valstijomis.
Matau daug panašumų, kaip su JAV galynėjosi Sovietų Sąjunga. Tuometiniam Kremliui pagrindinis priešas buvo Vašingtonas. Ameriką svarbiausiu priešu bei konkurentu anuomet laikė ir sovietų Gynybos štabas, ir KGB, ir GRU. Amerika šiandien vėl tampa Kremliui priešu Nr.1, ne kitaip.
O jei Amerika – Rusijos priešas, tai Rusijai esą reikalinga ekspansija. V.Putino įsitikinimu, Rusijai verkiant reikalinga ne tik teritorinė ekspansija. Rusija išties pelnytai pasaulyje laikoma valstybe, kuri užima pačią didžiausią teritoriją. Bet dauguma mūsų platybių – beveik neapgyvendintos. Mes – pati didžiausia pasaulio valstybė, tačiau pasaulyje užimame tik 8 vietą pagal gyventojų skaičių, ir mūsų nuolat bei nenumaldomai mažėja. Demografinė Rusijos padėtis – siaubinga.
Garsiausi pasaulio analitikai perspėja, jog didžiausia Rusijos problema – mažėjanti rusų populiacija. JAV turi du su puse karto daugiau gyventojų nei šiandieninė Rusija. Ir V.Putinas mano, jog būtent dėl to reikalinga nauja ekspansija. Todėl esu beveik įsitikinusi, jog Ukraina – tai tik to plėtimosi pradžia. Atkreipkime dėmesį į pastaruoju metu kilusias įvairiausias šnekas dėl Kazachstano ateities (esą kazachai niekad neturėjo valstybingumo, esą Šiaurės Kazachstanas, kur gyvena daug rusų, privalo priklausyti Rusijai, – slaptai.lt pastaba).
Kaip toliau V.Putinas konstruos savo sumanymą plėstis, pamatysime. Ilgai laukti neteks. Mes išvysime, kaip sumanymas plėsti savas teritorijas atsilieps Baltarusijai, Moldovai, Kazachstanui, galbūt – Baltijos valstybėms.
Manau, jog pasirinktas būtent toks kursas: Amerika gali protestuoti, bet tik tuo atveju, jei Rusija – didelė. SSRS, nors pusė jos gyventojų badavo, galėjo konkuruoti su JAV karine galia.
O dabartinę Rusiją JAV prezidentas Barakas Obama pavadino regioninės reikšmės valstybėle. Įsitikinusi, jog šis Amerikos prezidento pareiškimas labai giliai įžeidė Rusijos prezidentą V.Putiną. Toks B.Obamos palyginimas – pats skaudžiausias pažeminimas, kokį tik buvo galima sugalvoti. Beje, B.Obama greičiausiai nė nesuvokia, kaip skaudžiai jis įžeidė V.Putiną.
Kaip įvykiai klostysis toliau, sunku pasakyti. V.Putinas mažai su kuo tariasi, o jei tariasi, tai pasirūpina, jog toji informacija būtų absoliučiai slapta. Pasirūpinta veiksminga apsauga. Apsauga reiškia, jog informacijos nutekėjimas – neįmanomas.
Kaip tvirtino vienas Kremliaus valdininkas, V.Putino elgesys – „tai pokeris, skirtas vienam žaidėjui“. Visi sprendimai priimami derinant tik su FSB vadovu, su šešiais FSB direktoriaus pavaduotojais, Analitinio skyriaus vadovais. Išvadas teikia V.Putinui FSB analitikai, o gynybos ministras Šoigu turi tik ribotą galimybę dalyvauti priimant sprendimus.
Ekonomikos sferą reguliuojantys ministrai neturi beveik jokios įtakos V.Putino planams. Beje, pagrindinius karinius planus V.Putinas priima tuomet, kai ekonomiką valdantys ministrai atostogauja. Jau buvo atvejų, kai Rusijos ekonomikai milžinišką reikšmę turintys sprendimai priimti tuomet, kai ekonomines šakas kuruojantys valdininkai atostogavo. Žodžiu, ekonomistai dabar neturi nė minimaliausios įtakos.
Vidaus ekonomika V.Putino daugiau nebedomina. Jis visą dėmesį sukoncentravęs į užsienio politiką, ir užsienio politika, be kita ko, ne draugiško, bet ekspansinio pobūdžio. Šitai privalome turėti omenyje, kai svarstome, kokie gali būti kiti V.Putino žingsniai. Greičiausiai – agresyvūs (…).
Man regis, dabar pagrindinis dėmesys bus skiriamas įtakos agentams. Įtakos agentai bus išaudojami panašiai, kaip ir SSRS laikais. Kai kuriuos įtakos agentus mes jau esame iššifravę, jie mums aiškūs pagal savo veiksmus ir elgesį. Daug įtakos agentų buvome mintyse demaskavę ir anksčiau.
Beje, visas „Valdajaus klubas“ ir buvo sukurtas tam, kad būtų įmanoma įtakos agentus sėkmingai išsiųsti į daugelį pasaulio valstybių. Tiesa, vieni įtakos agentai dirbo silpniau, kiti – sėkmingiau. Bet nepaisant skirtingai susiklosčiusių aplinkybių, įtakos agentų paslaugomis dabartinis Kremliaus valdovas būtinai naudosis. Naudosis dažnai. Jis sieks turėti kiek įmanoma daugiau įtakos agentų visame pasaulyje, visose sferose: vyriausybėse, parlamentuose, generaliniuose štabuose, įtakinguose leidiniuose..
Būtina suprasti, jog V.Putinas elgiasi taip, kaip jį kadaise išmokė sovietinės žvalgybos institutas, dabar pavadintas Jurijaus Andropovo vardu. V.Putinas kurpia specialiąsias operacijas. Be specialiųjų operacijų jis nemoka dirbti. Jam kaip oras reikalingos specialiosios operacijos.
Kai neseniai Twitteryje pamačiau pranešimą su nuoroda į NTV televiziją, girdi, Ebolos virusas sukurtas Pentagono labaratorijose, – ilgai ir garsiai juokiausi. Aš dar prisimenu, kaip 8-ojo dešimtmečio pabaigoje KGB Pirmosios valdybos tarnyba „A“ paskleidė dezinformaciją, esą mirtinai pavojingus virusus kuria ir platina Pentagonas. Šią sensaciją vėliau masiškai platino sovietiniai laikraščiai. O paskui, kai buvo atversti kai kurie slapti SSRS Komunistų partijos dokumentai, paaiškėjo, jog tai – tik „aktyvioji propagandinė – dezinformacinė KGB operacija“.
Manau, jog tokių intrigų artimiausiu metu išgirsime bei išvysime daug. Todėl mums, ypač Vakarų pasauliui, labai sunku prognozuoti V.Putino sumanymus. V.Putinas – tokių intrigų meistras. V.Putino arsenale – tūkstančiai specialiųjų operacijų rūšių.
Mums vėl tenka prisiminti kriminologijos mokslą, kai specialistai, lygindami faktus, stengėsi atspėti bent keletą SSRS lyderių veiksmų į priekį.Juk atspėti, ko galima laukti iš SSRS, – Vakarams buvo labai svarbu.
Tačiau dabar mes turime daug sudėtingesnę problemą. Sovietmečiu egzistavo Politinis biuras ir Komunistų partijos centro komitetas. Taigi sprendimas būdavo kolektyvinis. Sovietmečiu vienas žmogus, tegul ir Generalinis sekrtetorius, nieko nespręsdavo. Spręsdavo mažų mažiausiai 10-imt sovietinės nomeklatūros lyderių.
Dabar gi absoliuti valdžia sukoncentruota vieno žmogaus rankose. Šiandien svarbiausius sprendimus priima tik jis – V.Putinas. ir tai – rimtas iššūkis Vakarų analitikams (…).
Rusijos istorijoje – daug tragiškų įvykių. Beslano įkaitų pagrobimas – ypatingai tragiškas, kadangi rugsėjo 1-ąją žuvo daug vaikų. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į dažnai cituojamas sociologines apklausas. Reikia suprasti, jog sociologinės apklausos dabar atspindi ne Rusijos žmonių nuomones. Sociologinių apklausų Rusijoje dabar nėra ir negali būti. Jei nėra bent minimalios demokratijos, negali būti ir objektyvių sociologinių apklausų.
Tie skaičiai, kurie nūnai pateikiami, byloja tik tai, kaip gudriai, sumaniai ir įtikinamai Kremlius pumpuoja jam naudingą propagandą. Dabartinės sociologinės apklausos, rodančios milžinišką V.Putino populiarumą, iš tiesų sako, jog Rusijos televizija formuoja teigiamą Rusijos prezidento įvaizdį. Tik tiek. Ir nieko daugiau.
Grubiai tariant, sociologinės apklausos rodo tik tai, kad apklausiami Rusijos žmonės papasakoja tai, ką jiems pateikia Rusijos televizijos kanalai. Ką iš tikrųjų mano Rusijos žmonės, – mes nežinome.
Prieš keletą savaičių puikus Sankt Peterburgo profesorius Gelmanas paskelbė savo straipsnį apie VDR žlugimą. Prieš pat sovietinės Vokietijos žlugimą apklausos bylojo, esą dauguma šios respublikos vokiečių masiškai palaiko nuo Kremliaus statytinį ir globotinį Honekerį. Tuomet Honekerį palaikė daugiau nei 70 proc. sovietinių vokiečių. Nors Honekeris valdžioje sėdėjo metų metus ir, regis, visiems turėjo būti atsibodęs.
Bet nepraėjo nė kelios dienos, ir Honekerį nuvertė. Masiškai, labai lengvai. Metų metus valdžioje sėdėjęs Honekeris, pasirodo, visiems buvo įgrįsęs iki gyvo kaulo. Jį iš tiesų labai mažai kas palaikė.
Štai kodėl V.Putinas, neva turintis milžinišką Rusijos visuomenės palaikymą, paniškai bijo net vieno žmogaus piketo Raudonojoje aikštėje. O ką jau kalbėti apie kelių žmonių piketą? Nesutinkančius su agresyvia V.Putino politika čia pat suima ir uždaro mažų mažiausiai kelioms paroms į areštinę.
Tokia liguista V.Putino reakcija į menkiausią prieštaravimą sako, jog jis puikiai supranta, ko vertas „milžiniškas jo populiarumas“. Milžiniškas populiarumas čia pat gali subyrėti kaip kortų namelis ir pavirsti į milžinišką, gyvybei pavojingą neapykantą.
Nuotraukoje: žurnalo “The New Times” vyriausioji redaktorė Jevgenija ALBAC.
Informacijos šaltinis – echo.msk.ru
2014.09.04; 09:06
