Prezidento rinkimai: visi už vieną, vienas prieš visus (I)


Print

Taip būtų galima apibūdinti kandidatų į prezidentus septyneto, abėcėlės tvarka – Zigmo Balčyčio, Dalios Grybauskaitės, Artūro Paulausko, Naglio Puteikio, Bronio Ropės, Valdemaro Tomaševski, Artūro Zuoko –  rinkiminę preferencijų dėlionę antrajame ture, jei tokio prireiktų.

Bent tris iš jų, Z. Balčytį, A. Paulauską, B. Ropę galima susieti su Sovietų Sąjungos komunistų partijos nomenklatūros ir KGB Lietuvoje po Sovietų kracho pradžios pagimdytomis partijomis gausiame įmanomų partijų pavadinimų spektre pasaulyje ir tarpukario Lietuvoje, pagal reikalą ne kartą keitusiomis pavadinimus po 1990 metų Kovo 11-osios. Jaunajam skaitytojui priminsiu, kad okupuotoje Lietuvoje tebuvo viena – Kremliaus komunistų partija.

Bronius Maknickas, sudėtingų aparatų, nuo medicininių iki kosminių, kompiuterinio erdvinio dizaino specialistas, o laisvalaikiu karikatūristas, 1993 metais Los Angeles lietuvių laikraštyje „Versmė“ šmaikščiai tai pavaizdavo.

 

 

V.Tomaševskio partija „Lenkų rinkimų akcija“ dalyvauja dabartinėje tų partijų valdančioje koalicijoje.

A.Zuokas, siejamas su žodžiu „liberalai“, betgi visais laikais gerai sugyveno su buvusios komunistinės nomenklatūros vadu Mykolu Brazausku.

Vienintėlis N. Puteikis, priklausęs partijai, kurios dauguma narių beveik visada mažumoje daugiau ar mažiau oponavo nomenklatūrinių SSRS komunistų ir KGB sukurtoms partijoms, ir, galima susidaryti įspūdį, iš jos išėjęs dėl nesutarimų ginant bendras moralines vertybes praktiniais veiksmais, stovi skyrium.

Tačiau pastarojo meto N. Puteikio retorika beveik nekelia abejonių, kad tik prieš vienintėlį stipriu daugumos ekspertų viešojoje erdvėje eksponuojamą kandidatą bus nukreiptas jo kritikos smaigalys, bent jau pirmąjame ture. Tai natūralu ir nesmerktina. Kartu sunkiai įsivaizduoju, kad nepatekęs į antrajį turą jis ragintų už jį balsavusius balsuoti už valdančiosios komunistinės koalicijos  ar su ja susjiusį kandidatą.

Taigi antrajame ture visai tikėtina, kad bus visi, bent jau penki, prieš vieną.

Suprantama, dauguma rinkėjų prie urnų antrą kartą rikiuosis nebūtinai tuo pačiu santykiu.

Naujosios Ukrainos patirtis

Net ir politika daug laiko neturinčiam domėtis Lietuvos piliečiui po įvykių Ukrainoje turėtų būti aišku, kad pradedant 1992 metų Seimo, o po to prezidentų, rinkimais ekskomunistų nomenklatūros ir KGB, bei jų jaunosios pamainos rinkiminiai rezultatai yra paremti labai gerų instruktorių iš Kremliaus, turinčių didžiulę patirtį nuo 1917 metų, kaip padėti falsifikuoti rinkimų rezultatus visame pasaulyje savo remiamiems kandidatams, partijoms.

Jei kas netingi sklaidyti šių dienų spaudą ukrainiečių kalba rinkimų falsifikavimo klausimu, gali tuo nesunkiai įsitikinti. Maža to, Ukrainoje paskelbtos žinios apie infiltruotus į politines partijas, tarp jų ir į patriotines parlamentines, KGB agentus verčia susimąstyti. Nebūtina ieškoti slaptų JAV CŽV ataskaitų Edwardo Snowdeno (Edvardas Snoudenas) kanalais.

Kodėl apie tai rašau?

Tiesiog todėl, kad noriu pagaliau nors kartą pamatyti daugmaž skaidrius rinkimus ir kokia tikroji Lietuvos piliečių, turinčių balso teisę Tėvynėje ir už jos ribų, nuomonė apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

Viešoje erdvėje vis labiau stiprėja tiesioginės demokratijos reikalavimai. Na, kad ir per reikalavimą surengti referendumą bet kokiu klausimu pasitenkinant 100 000  referendumo trokštančiųjų parašų.

Neįmanoma šios tendencijos paaiškinti vien didžiojon politikon per rinkimus nepatekusių asmenybių ambicijomis, kurstymais iš išorės ir pan.

Suklastoti eiliniai rinkimai – štai kas glūdi daugelio piliečių, pritariančių tiesioginei demokratijai, pasąmonėje.

Juk dauguma jų eiliniuose rinkimuose pasirinko, jų nuomone, teisingą sprendimą, bet išvydę naujai išrinktą Seimą, pamatė, kad daugumą jame sudaro jiems iš spaudos ir asmeniškai žinomi vagys bei aferistai. Ir kito kelio, negu tiesioginės demokratijos įtvirtinimas, jie nemato. Nors atrodytų, kas paprasčiau, išrinkime ketveriems metams normalų Seimą ir pasišvęskime kasdieniniam darbui bei kūrybai, dėl visa ko per žiniasklaidą stebėdami, ką veikia Seimas, kad kitą išrinktume geresnį.

Nespasikliaukime reitingais

Didelei balsuotojų, ypač abejojančių, daliai labai svarbu, ką skelbia vadinamos nepriklausomos gyventojų apklausų agentūros. Jie nenori, kad jų balsas, jei balsuotų, pražūtų. Paprastai jie balsuoja už turintį šansų artimesnį jiems kandidatą, partiją, arba iš viso nebalsuoja.

Apklausų politikos srityje istorija naujausių laikų Lietuvoje rodo, kad buvo vienintėlis atvejas, kai priešrinkiminės apklausos ir rinkimų rezultatai drąstiškai skyrėsi. Tai – Seimo rinkimai, kuriuose nugalėjo kompartijos nomenklatūra po triuškinančio Sąjūdžio laimėjimo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimuose. Tokį sovietinės kilmės apklausų rengėjų elgesį nesunkiai galima paaiškinti tuo, kad jie, kaip ir kompartijos viršūnė, dar buvo persigandę dėl galimos atsakomybės prieš liaudies rūstybę. Bet po profesionaliai sufalsifikuotų rinkimų išgąstis praėjo. 

Sugrįžus į valdžią kompartijos nomenklatūrai apklausos agentūrų, tos pačios nomenklatūros sukurtų, rezultatai, matyt,  buvo koreguojami su valdančiųjų gebėjimu falsifikuoti rinkimų rezultatus. Ir kuo toliau – tuo tobuliau. Taip galima paaiškinti, kodėl pagal apklausas tikėtinas rinkimų rezultatas dažniausiai būdavo artimas oficialiajam rinkiminio renginio rezultatui.

Norite, kad būtų nestatoma atominė elektrinė? Kas būtų paprasčiau.

Kai buvo kuriamas LEO atominės elektrinės statybos projektas, apklausos vienareikšmiškai rodė, kad dauguma gyventojų numirtų, jei elektrinė nebūtų statoma.  

  „Lietuvos gyventojai palaiko naujos atominės elektrinės statybas. 61 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad tikslingiau statyti atominę elektrinę šalyje ir joje gaminti elektros energiją, 12 proc. – elektrą pirkti užsienyje, 27 procentai – neturi nuomonės. Tokius rezultatus parodė vieno visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro 2009 metų sausį atlikta apklausa“.

61 prieš 12.

O štai to paties centro apklausos rezultatai patariamojo referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos išvakarėse 2012 metų gegužę:

14 prieš 65.

Sunku patikėti, kad cunamis prie Japonijos krantų iš Ramiojo vandenyno, kokio Lietuvoje iš Baltijos jūros labai sunku būtų tikėtis, taip staiga ėmė ir pakeitė gyventojų nuomonę. Bet stebėtina, kad iš esmės „centras“ atspėjo referendumo rezultatą

Tegul nesidžiaugia, ir atvirkščiai, tegul neliūdi kandidatų į prezidentus fanai matydami jų reitingus likus mažiau nei mėnesiui iki pirmojo rinkimų turo.

Pavyzdžiui, kokios nors firmos apklausose ženkliai 50 procentų rinkėjų palaikymą turinčio reitingų lyderio prezidento rinkimuose reitingas per tris savaites gali netikėtai labai greitai smukti iki pavojingos 49 procentų ribos, o vieno iš jo oponentų – priartėti prie 50 procentų.

Firmos vadovas valstybinėse ir suinteresuotose komercinėse TV nesunkiai paaiškins tokio pokyčio priežastis: lyderis kažką ne taip padarė, pasakė, arba nutylėjo, kai reikėjo pasisakyti, o jo oponentas vykusiai populistiškai pažadėjo rinkėjams pieno upes ir kisieliaus krantus.

Ir tai gali būti ženklu, kad rinkimai bus suklastoti oponento lyderiui  naudai.

Apie rinkimų klastojimo metodus, „baltąsias pirštines“, priešnuodžius prieš klastojimus, Lietuvos  tarnybų, turinčių teisę verbuoti agentus įtartiniems visuomenės elementams sekti, Vyriausiosios rinkimų komisijos galimą teigiamą ir neigiamą vaidmenį klastotėse – antrojoje dalyje.

Nuotraukoje: dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2014.04.11; 21:55


Prisijunkite prie diskusijos