Leidinio Gordon skiltininkas Jevgenijus Kuzmenka aptaria, kodėl Ukrainos visuomenė vis mažiau pasitiki Batkivščina‘os liaudies deputate Nadežda Savčenko, kokios bus jos vizito į Maskvą pasekmės ir kuo gresia liaudies deputatės poelgiai jos politinei jėgai.
Visuomenė šėlsta: Nadežda Savčenko išvyko į Maskvą! Lyg ir į mūsų Klicho ir Karpiuko teismą. Lyg ir jų palaikyti. Ir lyg neatmeta galimybės, kad gali būti areštuota. Na, jūs gi žinote Nadią – čia nieko negalima atmesti. Ji pati – viena didžiulė išimtis iš taisyklių. Apie tai jau rašė Jurijus Butusovas.
Savčenko savo judėjimo klausimuose elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti
Visuomenė netiki Nadeždos kilniais tikslais. Tiesa, traktuojama įvairiai. Vieni rašo: „Tai ją, kvailę Medvedčiukas su Timošenko išnaudoja!“ Kiti įsitikinę: Savčenko rezga ryšius su visuomene! Treti perspėja: agentė nuvažiavo instrukcijų iš FSB, argi neaišku?
Mano draugų sąraše dominuoja pirmoji ir trečioji versijos. Tiksliau, jų hibridinis variantas. Na, ką gi padarysi – dabar toks metas, hibridinis…
Šalutinių įrodymų – vagonas ir mažas vežimėlis. Čia ir laisvas, be jokių kliūčių, įvažiavimas „rusų žurnalistų žudikei“. Ir meiliai gerbianti Medvedčiuką sesuo Vera, besiveržianti į politiką ir turinti didžiulę įtaką Nadiai. Ir kelionė rudenį į okupuotą teritoriją (pasakojimus apie „pilkąją teritoriją“ palikime romanų apie šnipus mėgėjams). Ir absoliutus Nadeždos nusispjovimas į viską, kas susiję su saugumu – tiek savo, tiek ir valstybės, kuri kaip tik įstengė ištraukti ją iš Vladimiro Putino kalėjimų.
Pirmiausia – apie „Timošenkos faktorių“. Tiesioginiu suokalbiu su Kremliumi, prisipažinsiu, netikiu. Kol kas netikiu. Kodėl? O todėl, kad esu prisiklausęs, kad Savčenko savo kelionėse elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti. Nes supranta: įsitraukti į tiesioginį konfliktą su Nadia – tai pačiam asmeniškai susprogdinti didžiulės griaunamosios galios bombą. Ir tada – atsisveikink su sulipdytu per pokalbių šou ir žemės tarifų temą reitingu. Atsisveikink su viltimis duoti toną kitoje Aukščiausiojoje Radoje.
Bet štai ką nors daryti – pats metas. Nes zugzwang‘as: šachmatuose taip vadinama pozicija, kai bet koks įmanomas ėjimas blogina padėtį. Išpjauti Savčenko iš partijos kūno – tai reiškia įžengti į tokios turbulencijos zoną, kad, Nadia, tik nesisielok. Pratylėti – reiškia atvesti pacientą vardu Batkivščina iki tokios stadijos, kai nebepadės jokie kompresai. Nes praėjo tas neilgas metas, kai partija gyrėsi (neoficialiuose pokalbiuose), kad Nadenkos saviveikla niekaip neatsiliepia partijos reitingams. Jau atsiliepia.
Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB
Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB. Ir jeigu Julijos Timošenko partija delsia liautis žindyti pernelyg energingą įvaikį, tai jau net nelinkusiems į perdėtą konspirologiją žmonėms (tokiems kaip aš) kyla klausimas: o kodėl gi? Gal nėra iš ko rinktis?
Apskritai, vis tiek teks tą auglį išpjauti. Beje, mane toje istorijoje domina du klausimai.
Pirmas – lyg ir nuobodų, bet neišvengiamą – geriausiai suformulavo tas pats Jurijus Butusovas. „Deputatė Savčenko – Gynybos ir saugumo komiteto narė, turinti leidimą dirbti su slapta informacija. Tą leidimą iš jos reikia atimti – bent jau kol gausime SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) išvadas, ar ji turi kontaktų su priešininku. Tikiuosi, kad Aukščiausioji Rada nedelsiant imsis reikiamų priemonių“.
Ir antras klausimas: ar mes padarysime išvadas iš tos istorijos? Ar iš vienos visiškai kinematografiškos (ir labai emocionalios) istorijos suprasime, kaip lengva mumis manipuliuoti? Ar išmoksime iš pradžių septynis kartus pagalvoti – ir tik paskui pradėti staugti?
Nepaprastas klausimas. Labai lengva, įniršus ant savęs, išpilti kartu su vaiku, pavyzdžiui, Olego Sencovo atvejį. Kuo gi jis kaltas šioje tragikomiškoje istorijoje?
Tą klausimą aš kasdien keliu ir sau. Kiekvieną dieną – neperdedant: juk ir aš emocingai vertinau Nadeždos Savčenko reikalus. Ir aš pusantrų metų reikalavau, kad valstybė ją išvaduotų bet kokia kaina.
„Viltis – mano kompasas žemėje“, – dainuojama senoje sovietinėje dainoje. Kompasas, pasirodo, niekam tikęs. Bet tai nereiškia, kad reikia gyventi visai be kompaso. Paprasčiausiai, cituojant klasiką, reikia būti kruopštesniems. Rūpestingesniems.
Šaltinis: internetinis leidinys Gordonua.com
2016.10.30; 03:38
