Šalia Punsko baigiama statyti jotvingių, prūsų gyvenvietė – muziejus


Print

Nuo lietuviškojo Punsko iki Petro Lukoševičiaus baigiamos statyti jotvingių – prūsų gyvenvietės tėra vos keli kilometrai. Kaip sako pats muziejaus po atviru dangumi šeimininkas, nežiūrint kokiu keliu – trumpuoju ar ilguoju – važiuosi. Oficialus P.Lukoševičiaus muziejaus adresas – Ožkinių kaimas, 42, Punsko valsčius, Lenkija. Apie jotvingių, prūsų istorija besidomintį P.Lukoševičių iš Punsko man kadaise papasakojo didelis Lenkijos lietuvių gerbėjas Jonas Juravičius. Miroslavo seniūnas J.Juravičius dar praėjusių metų rudenį ragino nuvažiuoti į Ožkinius, kadaise Šilainiais vadintus. Miroslavo seniūnas sakė, jog nesigailėsiu nuvykęs, nes „pamatysiu muziejų, kokio dar nesu matęs“. Mat jotvingių – prūsų gyvenvietės įkūrėjas P.Lukoševičius yra didelis senosios, pagoniškosios Lietuvos istorijos gerbėjas bei puoselėtojas.

J. Lukosevicius

Gintaras VISOCKAS

Atsidūriau tarsi 13-ame amžiuje

Miroslavo seniūnas J.Juravičius buvo teisus. Nesigailiu aplankęs jau beveik baigtą statyti jotvingių – prūsų gyvenvietę. Įspūdis – išties nepakartojamas. Tarsi būčiau atsidūręs 12-ame ar 13-ame amžiuje, tarsi stovėčiau tikros medinės tvirtovės priešpilyje. Aplink – aukštos medinės tvoros, sargybinių bokšteliai su angomis šaudymui, tvirti ąžuoliniai vartai, nukabinėti kirviais ir ietimis, pakeliamasis tiltas per apsauginį griovį, kieme – gilus šulinys. O netoliese riogso apeiginiai akmenys, kuriuose iškalti improvizuoti garsiųjų prūsų vadų Barto, Glapo, Manto, Glando, Pipino, Skomanto portretai bei vardai. Gretimame miškelyje – aukuras, kuriame bus kurstoma šventoji ugnis, atliekamos pagoniškosios apeigos. Šalia kelio – medinėse lentose išraižyti prūsiški žodžiai. Aplink – tylu, ramu. Nei automobilių ūžimo, nei žmonių balsų. Vienintelis „triukšmas“ – tai musių, bičių, uodų zyzimas.

Apie trukdymus ir kliūtis – tabu

Su jotvingių – prūsų gyvenvietės šeimininku P.Lukoševičiumi susėdome medinės pilies kieme prie specialiai suręgsto stalo ir ten po atviru dangumi šnekėjomės keletą valandų. Man labiausiai knietėjo patirti, kaip, kodėl kilo sumanymas tokiu išskirtiniu, tokiu neįprastu būdu pagerbti protėvių atminimą. Pasirodo, šią gyvenvietę punskietis P.Lukoševičius ėmė statyti dar 2001-aisiais metais. Viską atliko savo rankomis, vienas pats. Pagalbininkų sulaukdavęs kada – ne – kada. Ir su finansiniais rėmėjais visąlaik buvo striuka. P.Lukoševičius labai skubėjęs muziejų įrengti šiems, 2009-iesiems metams, per Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. Bet nespėjo. Per pastaruosius kelerius metus pasitaikė visokiausio pobūdžio trukdymų. O kai esama trukdymų, tai ir statybos merdėjo. Todėl ir nespėjo užbaigti paskutiniųjų potėpių. Kas, kaip ir kodėl kenkė jotvingių – prūsų gyvenvietės statyboms, punskietis P.Lukoševičius nepanoro papasakoti. Jotvingiu namelis

Muziejuje bus galima ir pernakvoti

Klausiau, gal čia esama paprasčiausio žmogiško pavydo? Juk netoliese tyvuliuoja keli ežeriukai, prie kurių įrengtos puikios poilsinės. Gal, sakau, tų poilsinių savininkai bijo, kad jotvingių – prūsų gyvenvietė iš jų atims didžiąją dalį poilsiautojų? Mat P.Lukoševičius neketina apsiriboti vien muziejaus apžiūra. Jo gyvenvietėje bus galima ir pernakvoti. Žinoma, ši paslauga kaštuos keletą litų. Bet svarbiausia – ne bilieto kaina. Svarbiausia, kad jotvingių – prūsų gyvenvietėje turistai privalės nakvoti būtent taip, kaip, manoma, žiloje senovėje gyveno mūsų protėviai. Tiksliau sakant, svečiai, sumanę pernakvoti jotvingių – prūsų gyvenvietėje, privalės dėvėti tokius pat drabužius, kokius dėvėjo senieji jotvingiai ir prūsai. Svečiai privalės ir maitintis taip, kaip maitinosi, anot istorikų, mūsų senieji bočiai žiloje senovėje. Taigi nebus nei mikrobangių krosnelių, nei „čipsų“, nei limonadų. Nebus ir televizoriaus, ir mobiliųjų telefonų, ir magnetofonų. Toji naktis taps maksimaliai priartinta prie laikmečio, kai nebuvo nei elektros, nei dujų. Ir tokia atrakcija, žvelgiant verslininko akimis, nūnai gali būti daug kam patraukli, įdomi, viliojanti. Pasak muziejaus vadovo, jam labai svarbu svečius supažindinti su senąja mūsų istorija bei juos bent trumpam atitraukti nuo civilizacijos keliamo triukšmo bei sumaišties. P.Lukoševičius mano, kad žmonės, iš kur jie bebūtų atvažiavę – iš Lenkijos, Lietuvos ar Pietų Korėjos, ištroškę būtent „istorijos po atviru dangumi“ ir tikrosios ramybės. Pasakodamas apie savo muziejų P.Lukoševičius pabrėžė, kad pagalbos kuriant jotvingių – prūsų gyvenvietę sulaukė visai ne iš tų, iš kurių tikėjosi. „Man padėjo vyrai ir moterys, kurių nepažinojau, apie kurių egzistavimą nė nenutuokiau, kurių pagalbos neprašiau. O tie, į kuriuos kreipiausi, apibėrė tuščiais pažadais arba demonstratyviai atsuko nugarą“, – kalbėjo darbštusis punskietis P.Lukoševičius. Sargybos bokstas

Istorijos pamokų klausėsi sėdėdamas tėveliui ant kelių

P.Lukoševičiaus susidomėjimas baltų istorija prasidėjo dar tada, kai jis, būdamas vaikas, sėdėdavo tėveliui Juozui ant kelių ir klausydavosi gimdytojo pasakojimų apie jotvingių ir prūsų kovas su kryžiuočiais bei kalavijuočiais. Jam, vaikui, būdavo liūdna, graudu, pikta, kad visi tie pasakojimai baigdavosi tragiškai. Tėvelio gerbiami, mylimi jotvingiai ir prūsai visuomet pralaimėdavo ir žūdavo. Štai tada jo, dar paauglio, mintyse ir kilo planas tą neteisybę „kaip nors ištaisyti“. Užaugęs P.Lukoševičius nusprendė įkurti improvizuotą jotvingių – prūsų gyvenvietę, į kurią nepaliaujamai plūstų turistai. Atvykę turistai neišvengiamai susipažintų ir su senuoju baltų tikėjimu, ir su baltų priešinimosi kryžiuočių – kalavijuočių invazijai faktais.

Apie „pralietą baltų kraują“ vokiečių turistai nieko negirdėję

Kad toks bandymas visuomenę sudominti istorija – veiksmingas, muziejaus savininkas P.Lukoševičius pats patyrė. Jo muziejaus jau dabar aplankyti atvyksta daug turistų iš Vokietijos. Ir vokiečiai labai nustemba sužinoję, kaip žiauriai su vietiniais jotvingiais, prūsais elgėsi kryžiuočių ordinas. Pasirodo, svečiai iš Vokietijos apie kelis šimtus metų trukusias nuožmias kovas tarp kryžiuočių ir prūsų nieko negirdėję. Jų istorijos vadovėliuose ši tema nutylima. Jų istorijos vadovėliuose tebetvirtinama, kad prie rytinio Baltijos jūros kranto atsikėlę kryžiuočiai nesutiko beveik jokių genčių, o tos gentys, kurias vis dėlto kryžiuočiai sutiko savo kelyje, labai džiaugėsi germanų pasirodymu. Išvykdami iš muziejaus vokiečių turistai visuomet padėkodavo P.Lukoševičiui už improvizuotas istorijos pamokas, kurių metų jiems buvo papasakota ir apie pralietą kraują.

Susidomėjo net Pietų Korėjos televizija

Muziejaus savininkas P.Lukoševičius prisimena ir Pietų Korėjos televizininkų delegaciją, kuri, išvydusi iš medžio ręgstas pilis ir apsauginių sienų kuorus, buvo tiesiog sužavėti. Jie filmavo, klausinėjo, aiškinosi ištisą dieną ir tvirtino, kad vienoje iš pagrindinių jų šalies televizijų apie jotvingių – prūsų gyvenvietę – muziejų bus parodytas išsamus videoreportažas. Tačiau patys brangiausi P.Lukoševičiui laiškai tų tėvų, kurie buvo atvežę savo atžalas į Ožkinius šalia Punsko. Beveik visi tėvai, kurių vaikai pabuvojo P.Lukoševičiaus muziejuje, tvirtina, jog berniukai ir mergaitės tapo geresni, drausmingesni, pradėjo geriau mokytis. O ypač drausmingesni tapo istorijos pamokose. „Dabar mūsų vaikai piešia tik pilis, riterius, mokytojų prašo kuo daugiau papasakoti apie didįjį prūsų sukilimą, kuriam vadovavo Herkus Mantas“, – tėvų žodžius perpasakojo muziejaus savininkas P.Lukoševičius. Lukosevicius

„Ekspertai“ ims šaipytis?

 Atsisveikinau su muziejaus savininku P.Lukoševičiumi tik tuomet, kai į jotvingių – prūsų gyvenvietę ėmė važiuoti sunkvežimiai su žvyru, skalda, akmenimis. Muziejaus direktorius pakvietė dar sykį atvykti į Ožkinius, bet šį kartą – jau ilgesniam laikui. Su nakvyne. Kad dar geriau pajusčiau jotvingiškąją – prūsišką dvasią, kuria, pasak P.Lukoševičiaus, čia persismelkęs kiekvienas medis, akmuo, keliukas. Sugrįžęs atgal į Vilnių papasakojau vienam pažįstamam apie savo akimis regėtą originalųjį muziejų ir netikėtai sulaukiau perspėjimų. Kažkodėl privalau būti pasiruošęs nuožmiai kritikai. Mat kai kurie save istorijos žinovais belaikantys „ekspertai“ ims šaipytis, esą tame mano matytame muziejuje nėra jokios autentikos. Suprask, toji gyvenvietė – tik muliažas, kurio neverta lankyti. Ar tikrai neverta lankyti? Kas geriau – ne iki galo autentiškas muziejus ar iš viso jokio muziejaus? Niekaip nesuprantu, kas čia smerktino, jei P.Lukoševičiaus jotvingių – prūsų gyvenvietė galbūt įrengta ne visiškai taip, kaip iš tikrųjų tokios gyvenvietės buvo statomos 13-ame amžiuje? Na ir kas čia labai blogo, jei kai kurie muziejaus elementai nėra autentiški, jei kai kas padaryta remiantis ne tik istorijos faktais, bet ir fantazija? Man regis, kur kas svarbiau, kad čia pabuvoję vaikai nuoširdžiai susidomi istorija. Man regis, kur kas svarbiau, kad bent čia vokiečių turistai sužino ir apie pralietą baltų kraują.

Gintaro Visocko nuotraukose: jotvingių – prūsų gyvenvietė – muziejus šalia Punsko ir jo savininkas Petras Lukoševičius.

Ginklai


Prisijunkite prie diskusijos