Šiais metais vėl imtasi skaudžių veiksmų prieš lietuvius ir lietuvių kultūros paveldą Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad Lenkijos valstybės politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu niekad nebuvo švelni ir geranoriška nuo pat tautinių valstybių susikūrimo 1918 metais. Minėti veiksmai buvo įvairūs, pradedant šmeižto žodžiais, baigiant atvirais veiksmais siekiant naikinti (nutautinti arba išvaryti) Lenkijos lietuvius.
Puikiai žinome antilietuviškai nusiteikusių asmenų darbus ir siekius, tačiau norima atkreipti dėmesį į pasikeitusią padėtį šiuo klausimu. Prieš pat kritikuojant Lietuvos veiksmus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (tai darė europarlamentarai V.Tomaševskis ir M.Piotrovskis (M. Piotrowski)), kitas lenkų europarlamentaras (deja, ne Europos Parlamente, o žiniasklaidoje) viešai pripažino, jog Lenkijoje gimsta nacizmas. Aišku, pačioje šalyje tai susilaukė daug kritikos. Tačiau Lenkijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad panaši problema yra.
Nuo šių metų pradžios į Lenkijos nacionalistų veiksmus atsakė ir Aukštasis Jungtinių Tautų Organizacijos komisaras išeivių reikalams. Jis įteikė Balstogės miesto valdžiai raštus dėl rasistinių išpuolių prieš čečėnus, juodaodį žurnalistą, o vėliau prieš Indijos pilietį. Rašte išreikštas susirūpinimas dėl rasistinių ir nacionalistinių nuotaikų stiprėjimo Balstogės mieste. Tarptautinės organizacijos dėmesys šiai problemai pamažu davė vaisių. Jau ne tik policija surado įtariamuosius, bet ir prokuratūra išpuolių vykdytojams pasiūlė pačias didžiausias bausmes.
Pastaroji įvykių kaita gali būti geras pavyzdys sprendžiant problemas Lenkijoje. Tarptautinių organizacijų dėmesys, lenkų politikų noras dirbti tokiose organizacijose, kartais net siekiant tapti aukštais pareigūnais, iš dalies priverčia išklausyti tarptautinės kritikos. Geras įvaizdis skatina ir investicijas, ir iš dalies turi reikšmės skirstant kai kurioms organizacijoms lėšas.
Atrodo, savais kanalais būtų galima pabandyti kreiptis į tarptautines organizacijas dėl sunkios padėties tose savivaldybėse, kur lietuviai neturi sąlygų tinkamai reikšti savo kultūrą ar tautiškumą ir dažnai tampa panašių išpuolių aukomis. Juk matant šiandienos padėtį, kai po antrojo lietuviškų vietovių pavadinimų užtepliojimo joks aplinkinių savivaldybių vadovas viešai nepasisakė ir nepasmerkė išpuolio (aišku, išskyrus Punsko viršaitį ir vaivadijos vadovus), o teisėsauga įvardijo išpuolius kaip chuliganišką elgesį, nesinori tikėti, kad yra tikras noras išaiškinti esamą padėtį.
Panašu, kad vietinė lenkų bendruomenė irgi nelaiko šio įvykio skaudžiu išpuoliu. Sunku tikėtis ir Lietuvos Respublikos prašymo išaiškinti įvykius patenkinimo. Todėl, kaip rodo praktika, Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai galima susilaukti tarptautinių institucijų susidomėjimo taip pat padėtimi Punsko-Seinų-Suvalkų krašte. Aišku, jeigu kartu sugebėtume pristatyti ne teorišką, o realią mūsų padėtį.
Linkėkime, kad Lietuvos politikai ir diplomatai suprastų padėties rimtumą ir rastų laiko šiuo darbingu laikotarpiu apginti ne tik Lenkijos lietuvių, bet visų pirma savo tautiečių interesus, siektų apsaugoti gražų lietuvišką kraštą su sena istorija ir turtingu kultūros paveldu.
Informacijos šaltinis – „Aušra“ 13/2013 (www.ausra.pl)
2013.08.08
