Man visada imponavo žmonės, kurie laiku suvokia, kad pasuko ne tuo keliu. Taip šiandien pasielgė Šarūnas Marčiulionis, vos prieš kelias dienas valstiečių sąraše antruoju numeriu išrinktas į Europos Parlamentą (EP). Jis pareiškė atsisakąs šio mandato, nes mano, kad naudingesnis bus čia, Lietuvoje.
Pagarbos vertas žingsnis.
Tam įtakos galbūt turėjo ir vakar dienos Aušros Maldeikienės, taip pat patekusios į EP, tiesmukas ir net, sakyčiau, labai grubus, kaip politikės, pareiškimas, jog Š. Marčiulionis yra visiškas nulis ir tautos nesusipratimas.
Tokį spaudimą viešojoje erdvėje patyrusiam žmogui, suprantama, nelengva atlaikyti. Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių. Štai jau daugelį metų Lietuvos politikoje besisukiojantis, nulinės moralės, nulinio padorumo bei nulinės savigarbos veikėjas Petras Gražulis, plačiai atmerkęs kerštu ir neapykanta pritvinkusias akis, nė nemano, jog daro gėdą savo šaliai. Joje ir už jos ribų.
Save vadinantis buvusiu disidentu, jis mielai dalija interviu Rusijos propagandistams dergdamas savo tėvynę, kiršina žmonių grupes, ne vienąsyk niekino kitaip manančius ir galvojančius.
Nieko gero šaliai nenuveikęs valstietis Bronys Ropė jau antrąsyk prasibrovė prie sotaus EO lovio. Laimingas. Pavymui – Viktoras Uspaskichas, daugelį metų atvirai ir ciniškai šaipęsis iš Lietuvos ir jos žmonių: jūs, litovcai, nemokate dzirbti, aš jus išmokinsiu.
Ir mokino, mokėdamas atlyginimus vokeliuose. Tie, kurie pabandė pasipriešinti, atsidūrė teismuose ir neteko sveikatos.
Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas Ramūnas Karbauskis prieš Prezidento ir EP rinkimus grasinosi, esą jeigu jo partija tuos rinkimus pralaimės, jie trauksis iš valdančiosios koalicijos, o galbūt ir apskritai iš Seimo. Prapylė visus rinkimus. Nesitraukia, nes sako, jog laimėjo, na, ne Prezidento, bet nors EP. Ar tiesa, jeigu daugiausia vietų – tris gavo konservatoriai?
Ingrida Šimonytė jau spėjo pareikšti užuojautą R. Karbauskiui, bet ar ji reikalinga tam, kuris braidžioja ūkuose?
Politinė prieblanda Lietuvoje jau neišsisklaido daugelį metų, ji vis tirščiau užgula pažemę.
Tačiau, jeigu tikėjimą galėtume paversti žinojimu, ir atvirkščiai, – atsirastų vilties, jog kažkas vis dėlto keisis. Turi keistis.
Tokios vilties ženklus mums siunčia išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Mažiau patyčių – sako jis.
Pradžiai to galbūt net pakanka žmogui, žvelgiančiam į priekį.
2019.05.28; 11:25
