Gintaras Visockas. Per didelis korektiškumas – taip pat pavojingas


Print
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva daugiau praloštų, nei laimėtų, jeigu mūsų įstatymai draus viešojoje erdvėje vartoti apibūdinimą „idiotas“. Toks grubus epitetas kartais labai reikalingas.

Kodėl vartotinas žodis „idiotas“?

Pavyzdžiui, kaip dera vadinti lietuvius, kurie referendume, ar mūsų šaliai reikalinga atominė jėgainė, balsavo „už“ ir „prieš“ be dvejonių, be sąžinės graužaties? Atominė energetika – toks sudėtingas klausimas, kad vienintelis teisingas atsakymas galėjo būti šis: „nežinau, neišmanau, neturiu kompetencijos“. Bet juk labai daug lietuvių, neturėdami nei aukštojo išsilavinimo, nei specialių žinių, vis tik dėjosi rimtais šio galvosūkio ekspertais. Tad kodėl jų nepavadinus idiotais? Kodėl jų neįvardinus net pavojingais idiotais? Jie juk nulėmė valstybės likimą keliems dešimtmečiams į priekį neturėdami nė mažiausio supratimo, kodėl AE mums reikalinga arba kodėl atominė elektrinė mums nereikalinga.

Ypač būtų blogai, jei žodžio „idiotas“ negalėtų plenarinių posėdžių salėje vartoti Seimo nariai, kritikuodami kolegas. Žinoma, jei mūsų parlamentarai, kalbėdami iš šios tribūnos, vien keiksis, burnos, tyčiosis, turėsime bėdą. Tačiau pripažinkime, kad mūsų parlamentarai bent iki šiol buvo užtektinai mandagūs, korektiški. Korektiškus ginčus mūsų Seime palyginkime su debatais kai kurių kitų šalių parlamentuose – mūsiškiai nei mušasi, nei šaudo. Sakykim, neseniai Armėnijos parlamente tautos išrinktieji kibo vieni kitiems į atlapus. O dar anksčiau – net šūviai aidėjo. Prisiminkime, kas kartais nutikdavo Ukrainos, Turkijos, Pietų Korėjos parlamentuose, ir tada pamatysime, jog esame net per daug santūrūs.

Žodžiu, negaliu pritarti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nusprendusiai, jog asmenų vadinimas „idiotais“ nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis, bei pripažinusiai, jog Seimo narės Aušros Maldeikienės pasisakymai apie kolegę Agnę Širinskienę yra nekorektiški. Vienas kitas drastiškas kreipinys tikrai nesužlugdys nei lietuviškos moralės, nei lietuviškos savigarbos. Jei norima, kad oponentas atsikvošėtų, šaltas dušas – pati veiksmingiausia priemonė. Idiotu pavadintas politikas neturėtų tuoj pat įsižeisti. Galbūt pirmiausia derėtų suklusti, susimąstyti, pažvelgti į veidrodį?

Todėl šių eilučių autoriui priimtinesnis apžvalgininko Romo Sadausko – Kvietkevičiaus straipsnis (delfi.lt), atkreipiantis dėmesį, jog reikia saugotis visai kitų blogybių, nei viešai išsprūdęs nepagarbus palyginimas ar keiksmažodis. Jis perspėja, kad ribodami galimybę vartoti aštresnius žodžius mes tarsi atveriame kelią kvailybei ir neišmanymui. Nes, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, „kvailybė ir neišmanymas triumfuoja tada, kai niekas viešai nedrįsta parodyti į juos pirštu ir nusijuokti“.

Taigi „visų šalių idiotai vienijasi labai sparčiai“, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, gindami savo „garbę“. Bet ar užtektinai rimtai ginamos teisės specialistų, ekspertų, žurnalistų, kurie siekia, skirtingai nei pirmieji, visuomenei naudingų dalykų – ne slėpti, o demaskuoti idiotizmą?

Kodėl draustinas žodis „gerbiamasis“?

Jei Seimo etikos sargams tikrai knieti ką nors uždrausti, tai siūlau neleist seimūnams vienas į kitą kreiptis žodžiais „gerbiamasis“ arba „gerbiamoji“. Kam tie nenuoširdūs malonybiniai žodeliai? Vos ne kiekvienas į tribūną užlipęs parlamentaras pirmiausia ištaria dešimtis žodžių „gerbiamasis“, o po to puola įrodinėti, koks tas „gerbiamasis“ – neteisus, primityvus, negražus. Argi tokia veidmainystė civilizuotoje valstybėje turėtų būti toleruojama?

Solidūs VSD vadovo atsakymai

Nesuprantu ir tų parlamentarų, kurie visai neseniai į Seimą pasiaiškinti pakvietė VSD vadovą Darių Jauniškį. Kai kada slaptųjų tarnybų vadovų ir politikų akistata – reikalinga, naudinga, net būtina. Tačiau šį sykį bandžiusieji ištardyti VSD direktorių atrodė įtartinai. Kam klausinėti akivaizdžiai tendencingų dalykų, į kuriuos saugumo vadovas neatsakys net ir labai norėdamas? Pavyzdžiui, kokio velnio išdėstytas štai toks klausimas: „Ar VSD pažymose pateikta informacija nėra politiškai dozuojama, siekiant apsaugoti konservatorius ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę?“ Arba štai toks svarstymas: „Kokios, Jūsų manymu, teisėsaugos institucijos kaltos, kad 10 metų dėl šios situacijos nebuvo imtasi jokių veiksmų?“

Juk ir taip aišku, kad VSD vadovas nieko konkretaus dėl tyrimo, susijusio su MG Baltic veikla galimai įtakojant politikus bei žiniakslaidą, ypač kol nebaigtos visos teisinės procedūros, nepaaiškins.

Ištardyti VSD direktorių panorę politikai, žinoma, nė nesitikėjo, kad D.Jauniškis puls atvirauti. Jie tiesiog siekė pažerti specifinių klausimų, kurie kelia abejones dėl specialiųjų tarnybų šiuo metu atliekamų tyrimų objektyvumo. Bet negi parlamentarai, savo klausimais troškę sukompromituoti mūsų „džeimsus bondus“, nesuvokia, kad jų primityvios klastos bent kiek atidesniam Lietuvos piliečiui, – seniai suprantamos, seniai akivaizdžios? Nejaugi parlamentaras Petras Gražulis mano, kad jis – labai teisingas, principingas, o štai visi kiti – durniai, nesuprantantys jo intrigų? Arba kam reikėjo prasižioti Seimo nariui Artūrui Skardžiui? Juk akivaizdu, kad politikas vargu ar pajėgus būti objektyviu. Jo veikla – mūsų specialiųjų tarnybų taikiklyje. Jis negalįs bent šiuo metu mylėti specialiųjų tarnybų.

Beje, VSD vadovą verta pagirti – Seimo tribūnoje jis kalbėjo trumpai, atsargiai, bet solidžiai. Mano supratimu, nieko kokretaus neatsakydamas jis vis tik sugebėjo demaskuoti bent jau pačius svarbiausius oponentų tendencingumus.

Atimti licenziją – argi tai išeitis?

O štai Seimo NSGK vadovą Vytautą Baką norėtųsi perspėti. Atimti licenziją iš televizijos vien dėl to, kad ją remia įtartinasis koncernas, – ne tas kelias, kurį Lietuvai derėtų pasirinkti. Jūsų dėmesiui – V.Bako mintys, su kuriomis nesutinku: „Manau, skubiai reikia daryti, priimti sprendimus, ar galima žiniasklaidą naudoti taip, kaip jinai buvo naudojama, nes tai yra licencijuojama veikla. Ji turi tarnauti viešiesiems interesams, tai yra verslas, bet tai yra licencijuojama veikla. Tu, jeigu, pavyzdžiui, gauni licenciją ginklui ir šaudysi centre, jis bus atimtas. Čia buvo šaudoma į valstybę, tai tie, kas šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, juos reikia tiesiog patraukti“ (LRT laida „Savaitė“).

Taigi elgtis taip, kaip siūlo šis politikas, būtų ne tik primityvu, bet ir neveiksminga. Pašalinus vieną angažuotą, tendencingą, priešišką žiniakslaidos priemonę netrukus atsirastų kita ne mažiau pavojinga. Vienintelė išeitis – Lietuva privalo sukurti sąlygas, kurios būtų palankios valstybės interesais besirūpinančioms žiniakslaidos priemonėms atsirasti. Dabar gi tokių sąlygų Lietuvoje, drįstu tvirtinti, nėra. Beveik nėra.

Alkani žvirbliai. Slaptai.lt nuotr.

O juk valstybė, jei ji nori, kad šalyje veiktų kuo daugiau žiniakslaidos priemonių, ginančių jos interesus, neturi teisės pamiršti finansinių reikalų. Valstybės interesus ginantiems žurnalistams taip pat reikalingos laiku išmokamos algos, išlaidos kanceliarinėms prekėms, premijos. Vaizdingai kalbant, nepagailėkite dvigubai tiek, kiek žiniasklaidai atseikėjo tas įtartinasis koncernas, ir jūs turėsite žiniasklaidą, ne tik tarnaujančią viešiesiems interesams, bet ir sėkmingai konkuruojančią su MG Baltic vadovo Dariaus Mockaus imperija.

O jei manoma, kad viešąjį interesą įmanoma išgelbėti „nuogu užpakaliu“, tuomet, atleiskite už mintyse kirbantį epitetą, kurį nori uždrausti etikos sargai.

Tekstas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.22; 06:10