Pavasaris, kuris baigsis po kelių dienų, buvo labai sausas. Regis, nieko gero nežada ir ateinanti vasara. Klimatologai vis dažniau „guodžia“, kad su tuo reikia susitaikyti – netolimo laiko perspektyvoje bus tik dar blogiau. Nes žmonija be atvangos siurbia iš žemės gelmių jos syvus – dujas ir naftą, geležies rūdą ir anglį; o visa, kas jau panaudota, t. y. suvartota, siunčia atgal į žemę ir vandenynus, ir į dangų, t. y. į atmosferą, tokiu būdu be gailesčio ją kaitindama.
Žemės sausra, be jokios abejonės, persiduoda ir į žmonių galvas. Ji veikia ne tik protą, bet ir sąžinę, moralinę nuostatas bei būsenas, vis dažniau svyruojančias ir besikeičiančias. Nieko pastovaus. Pastovu, anot jau negyvenančio žmogaus, yra tik mirtis, t. y. visai kita ir gyvųjų dar nepatirta dimensija.
Per ilga ši įžanga į labai paprastus dalykus – visas tas prigimtines žmogaus ydas: besąlygišką valdžios troškimą ir su tuo susijusius melus, demagogijas, vienas kito žeminimą ir menkinimą. Visi mes nuodėmingi, nes ir gimę iš nuodėmės, tačiau, anot vieno išminčiaus, žmogaus misija šioje žemėje – stengtis kuo daugiau atsikratyti tų ydų ir nuodėmių; kuo labiau išskaidrėti, labiau atsiverti žmogui ir pasauliui, mažiau „ėsti“, o daugiau mąstyti apie amžinuosius dalykus, kuriuos gal ir nedaugelis išmano.
Šios pesimistinės mintys užplūsta irgi kaip alinančios sausros padarinys. Ir ne tik jos.
Ko ne pusę metų mūsų protus ir sielas alino, regis, niekad nesibaigsiantys rinkimai. Pirmieji – savivaldybių tarybas, paskui Prezidento; ateinantį sekmadienį – ir į Prezidento, ir į Europos Parlamentą.
Kiek aistrų išlieta, kiek akivaizdžių pretendentų, siekusių ir dar vis tebesiekiančių bet kokia kaina prasprūsti į visokių rūšių valdžias, nesąmonių viešai, žvelgiant tyromis akimis į savo rinkėjus, prikalbėta!
Ir ką gi? O gi nieko.
Nejaugi turime manyti (dar šiek tiek mąstantys), kad koks Mazuronis, ar Puteikis bei kiti į juos panašūs veikėjai, visur, kur tik įmanoma kandidatavę, tokie jau kvaili, jog būtų tikėję laimėsiantys Prezidento postą? Ne, tai buvo tik elementarus, net labai nesistengiant to paslėpti, rinkėjų kvailinimas. Nes kandidatuojantys į bet kur, ir į bet ką, visada galvoja, kad rinkėjai gerokai kvailesni už juos pačius. Kad jų galvose sausra, niekada nesibaigianti.
Nes jeigu ne Prezidentas, tai – europarlamentaras. O ten gal net geriau: tūnai sau toli, niekam nematomas, niekieno nežinomas, nieko neveikdamas, didelius pinigus gaudamas. Na, nebent retsykiais prabildamas abstrakčia fraze: aš atstovauju Lietuvos interesams! (Beje, dauguma jų vis dar sako, kad jie atstovauja Lietuvos interesus). Bet čia tik tarp kitko.
Taigi net šešiolika partijų ir komitetų sekmadienį bandys laimę prasibrauti į Briuselio menes. Daug pašauktųjų, tokių kaip Uspaskichas, Mazuronis, Puteikis su Puteikiene, ir t. t., ir t. t. einančių atstovauti Lietuvą…
Gaila (…) tik, kad pašauktųjų daug, regis, gerokai per tris šimtus), o išrinktųjų bus … tik vienuolika.
Nenusiminkime, broliai ir seserys, užteks ir tų vienuolikos; tik kad nepakliūtų tarp jų tie, kurie „atsako už savo žodžius“, eina „kovoti už Lietuvą“, ir pan.
Nepasiduokite proto sausrai.
2019.05.22; 13:30
