Juozas Strėva. Sunkiai įžiūrimi toliai


rasiklis
Rašikliai

Jau kuris laikas, regis net 19-nioliktieji prabėgo (!), kai buvau padėjęs į šalį plunksną. Tiksliau sakant, ne plunksną, o kompiuterį, nes visi puikiai žino, kad plunksna dabar niekas nerašo, nebent kokie keistuoliai rašytojai iš praėjusio amžiaus.

Tam buvo dvi priežastys. Pirmoji, bet ne tokia jau svarbi, seną, ilgai tarnavusį ir galiausiai sugedusį kompiuterį pakeičiau į naują. Buvo sunku prie jo priprasti – tarsi prie naujos, seną pametus, žmonos. Dabar gi toks žmonų keitimo bumas – keičia kas tik netingi, ir būtinai į jaunas, kad patys atsijaunintų. Ir būtinai apie tai paskelbia instagramuose, kad lochai jais didžiuotųsi ir jais sektų.

Taigi – dvi Lietuvos. Ir jau nebeaišku, kuri labiau užteršta masine infantilumo sklaida

Antroji avinėlio tylėjimo priežastis buvo ta, kad nei prieššventiniu, nei pošventiniu laikotarpiu niekaip negalėjau pasiekti kažkur žemės mantijos gelmėse glūdinčių ir nušvitimą keliančių minčių.

Jų nebuvo ne tik mano galvoje.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės, kuri vadinasi Lietuva, valdžios vyrai ir moterys galvas barstėsi ne pelenais, (o turėtų), bet spalvingais blizgučiais. Net ministras Narkievičius, uolus katalikas, sakė, kad krikščioniškoje šalyje Šv. Kalėdų metu negalima nieko spręsti (matyt, turėjo mintyse savo atstatydinimo) klausimą.

Paskui atėjo Naujieji, po jų, žiū, ir Trys Karaliai.

Dabar laukiame Sausio 13-osios, kuri jau dabar sutepta po jos ateisiančia juodąja sausio 14-ąja, kuomet Lietuva pasirodys „visu savo gražumu“.

O gal nepasirodys?

Man tuo tarpu kyla paprastas, ir, kaip bebūtų liūdna, labai jau „valstietiškas“ klausimas: nejaugi esame tokia „šliumpių“ tauta, kad turime tiek laukti, užuot ryžtingai išoperavę pūlinį, dar prieš ateinant Trims Karaliams“?

Artėjančios apokalipsės akivaizdoje tyli ir Prezidentas, sustingęs laukime it sfinksas.

Šių mano padrikų minčių pabaigai – keli štrichai gerovės valstybės pažadui.

Savaitgalį atsitiktinai teko pasišnekučiuoti su vienu Šalčininkų rajono ūkininku. A.a šviesaus atminimo rašytojas Antanas Čalnaris tokio žanro pokalbius buvo įspraudęs į rubriką „Šeštadienio pokalbiai“. Kodėl šeštadienio? Ogi todėl, kad tik šeštadieniais kaimo žmogus gali plačiau atverti savo širdies sopulius, jeigu suprantate, apie ką kalbu.

Džordžo Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ viršelis

Taigi tas ūkininkas, visų galų meistras, idėjų ir sumanymų kupinas, pavydėtino optimizmo žmogus, aną šeštadienį buvo ir liūdnas, ir piktas. Jam, jau daugelį metų sėdinčiam invalido vežimėlyje ir visiškai nevaldančiam kojų, kelininkai ne tik kad nepataisė, bet dar ir sudarkė vieškelį link jo sodybos. O valdininkai jį siuntinėja vienas nuo kito, tarsi dar ir pasityčiodami.

Gal Narkievičius, susisiekimo ministeris, dar suspėtų tuo pasidomėti? Tikslų adresą duočiau.

Gaila, kad dauguma mūsų šalies valdžiažmogių vos tėra skaitę Orvelo „Gyvulių ūkį“, o ir tie, kurie skaitę, ne visi supratę, ir cituojantys tą „ūkį“ savaip, ir  kur reikia, ir nereikia…

Linkėčiau, kad tie valdžiažmogiai, kurie dar neskaitė, perskaitytų ne tik apie „gyvulius“…

Labai daug minčių jiems galėtų sukelti Romain Gary Aušros pažadas.

Ypač – Karbauskiui ir Skverneliui.

Ir – ištesėti.

2020.01.07; 16:47

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.