Jūratė Laučiūtė. Ar netamsu kalbėti?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.

Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…

Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“

Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?

Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?

Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?

Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?

Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.

Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…

Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…

Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!

Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.

Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai.  Bet ar pavyks prezidentui oriai ir  tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?

Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo“ partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…

Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“

Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.

Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.

Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!” 

Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.

Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?

Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.

Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…

2019.05.30; 08:22

print