Jūratė Laučiūtė. Jo pašaukimas buvo Lietuva


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai“.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių“ rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai“, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

print

2 komentarai

  • Manau, D. Grybauskaitė čia – NE PRIE KO.

  • Teisus buvo nepriklausomybes skelbejas R. Ozolas, versdamas Jus, Jurate, rasyti. Ir rasykit, butinai, nes istorija is pirmu lupu, prisiminimai visada yra Itaigesni, nuosirdesni. Visada malonu Jus skaityti. Rasykit, nes Esu isitikinusi, kad dar daug istoriniu idomiu susitikimu nepapasakojote.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.