Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“
Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.
Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).
Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.
Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.
Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!
O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…
Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.
Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.
Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?
Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.
Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.
Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.
Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.
O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.
Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.
Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.
Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…
Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?
2018.01.11; 04:15
