Jūratė Laučiūtė. Mokyklos, mokyklos ir dar kartą mokyklos! (2)


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Lietuvos mokyklos

Prieš šešetą metų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius „Delfyje“ [www.DELFI.lt 2014] paskelbė straipsnį „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą“. Straipsnis pradedamas citata iš „Lietuvos ryto“: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Autorius konstatuoja, jog „investavę milžiniškas lėšas į švietimo sistemą ne tik nepasiekėme jokio akivaizdaus kokybės rezultatų gerėjimo, tačiau iš įvairiausių tyrimų matome, kad padėtis sistemingai prastėja./…/. Galiausiai bandymai kopijuoti užsienio šalių patirtį nepavyko dėl negebėjimo suvokti paprastos tiesos, kad, norint pasiekti švietimo sistemoje optimalų rezultatą, pirmiausiai reikia remtis savo tradicijomis ir patirtimi. Taigi nei lėšos, nei struktūriniai pertvarkymai, nei turinio kaita, nei užsienio šalių patirties sklaida nepakėlė Lietuvos mokyklos į naują kokybinį lygį. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką galėtume padaryti, kad padėtis bent neblogėtų?“

Vienos geriausių šalies mokyklų vadovas, turintis ilgametę, turtingą pedagoginę patirtį žino, ką reikėtų daryti, ir tomis žiniomis dalinasi su visais, kam tai įdomu ar galėtų būti naudinga: „Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas. Šv. Rašte parašyta: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.“ Todėl esminių pedagogikos tiesų atsisakymas, prisidengiant iškreiptai suvokiama humanistine pasaulėžiūra, veda prie pražūtingų padarinių. Anglų pedagogas Matthew Hunteris konstatuoja: „Vaikų vadovaujamo švietimo retorika buvo ir vis dar išlieka itin viliojanti. Tačiau ji nepavyko. Ji paremta visiškai klaidinga prielaida, kad galima pasikliauti mokiniais ta prasme, kad jie patys žinos, kas jiems geriausia. Šio utopinio mąstymo praktinė išdava buvo nuolatinis britų valstybinio švietimo standartų kritimas.“ Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepasiduokime kvailinimui apie tiesas, po kuriomis slepiasi mokinių tingėjimas, nenoras rimtai mokytis, galiausiai nemažos dalies ir negebėjimas. Kad pasiektum bent patenkinamą išsilavinimo lygį, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai tai su malonumu sunkiai siejasi/…/. Viešojoje erdvėje nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip varginantis mokinius procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimu apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžius rezultatus. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Šiandieninė Lietuvos mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją. Jau norma tapo, kad be psichologo ir socialinio pedagogo mokykla nebegali funkcionuoti. Mokytojas iš esmės yra nušalintas nuo auklėjamojo proceso ir sprendimo dėl mokinio elgesio priėmimo. Prieita prie visiško absurdo, įteisintas netgi Švietimo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad norint mokinį perkelti į kitą mokyklą šį procesą reikia suderinti su jo tėvais, pedagogine psichologine ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šiandien Lietuvos mokykloje užtikrinamos mažumos, turinčios mokymosi ir elgesio problemų, teisės, ir sistemingai pažeidinėjama daugumos mokinių teisė gauti geros kokybės švietimą. Turime keisti ne tik požiūrį, bet ir inicijuoti absurdiškų įstatymų pakeitimo pataisas“.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Ar buvo išgirstas atviras ir nuoširdus pedagogo žodis? Visi matome ir žinome – ne, nebuvo. Ar panašu, kad naujojoje naujosios Vyriausybės švietimui skirtoje programos dalyje ras vietą prityrusio pedagogo siūlymai, idėjos? Pasinaudosiu galimybe atsakyti vėliau…

Dar 2020 metų pradžioje švietimo problemas straipsnyje „Kodėl gi mums reikia švietimo“ pamėgino gvildenti Mindaugas Grigaitis. Jo nuomone, naujų švietimo modelių reikia ieškoti todėl, kad kinta visuomenė. Bet pirmiausia, jo nuomone, reikėtų atsakyti į klausimą: „koks švietimo (pirmiausia kalbu apie mokyklinį) tikslas postmodernioje epochoje?“

Autorius prisipažįsta manantis, jog „mūsų švietimo sistema yra atsidūrusi šizofreniškame būvyje, t. y. pasiklydusi tarp dviejų plotmių – postmodernaus neapibrėžtumo ir modernaus, centralizuoti ir kontroliuoti linkusio mąstymo. Puiki tokio šizofreniškumo iliustracija yra išorinis mokyklų auditas: sukurta lentelė, į kurią bandoma sutraukti ugdymo procesą. Pamokoje reikalaujama postmodernios įvairovės ir ekspromto – individualizavimo ir diferencijavimo, refleksijos, vertinimo ir įsivertinimo, tačiau kiekvieną pamokos minutę reikia pagal tam tikrą struktūrą suplanuoti“. www.delfi.lt/plius/poziuris/kodel-gi-mums-reikia-svietimo            

Ir vėl negaliu nuslėpti nerimo, nes ir naujojoje programoje pro dalykišką toną prasimuša tos pačios tendencijos, kurias šizofreniškomis pavadino ką tik cituotas autorius.

Šizofreniškas užkratas iš mokyklų, deja, plinta ir į visuomenę. Ryškiausias to pavyzdys: pavojingai nerūpestingas, atsainus požiūris į pandemijos keliamus pavojus.

Mes išbrisime iš tos bėdos gal po pusmečio, gal po kelių mėnesių, gal po metų, bet dar bus aukų. Mes neteksime savo senukų, o gaila, nes žmogus turi teisę gyventi. Ir visa tai dėl nerūpestingo mūsų požiūrio“, – taip apie koronavirusąir visuomenės nuotaikas kalba kitas Lietuvoje garsus ir gerbiamas pedagogas, buvęs Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis tikras, kad atsainaus požiūrio ir netgi COVID-19 neigimo priežasčių reikėtų ieškoti mokykloje, mat ten, kaip ir šeimoje, neišmokome drausmės ir supratimo, kad „ne“ ir reiškia „ne“.

Žurnalisto paklaustas, kokia yra žydų mokymo paslaptis, kad jų mokyklose pasiekiama aukštų rezultatų, pedagogas atsakė: „Noriu tikėti, kad stereotipas „žydas ir knyga“ išties yra gyvas. Juolab žydai yra pasiekę gražiausių, reikšmingiausių laimėjimų moksle. Jie stengiasi. Į mūsų mokyklą atėjusių vaikų tėvai yra išsilavinę žmonės, suvokiantys mokslo reikšmę. Todėl mokykla ir pasiekė gerų rezultatų. Žingsnis po žingsnio kasdien visomis įmanomomis progomis – mokykloje, gatvėje, teatre, sinagogoje – kalbėjau apie mokslą: „Žiūrėk, tėve, vaike, yra problemų.“ Kviesdavausi, jei pamatydavau bėdą. Ir pirmas klausimas mano kabinete būdavo: „Kas atsitiko? Ar tai žino tėvai? Ar pats susimąstei, kas vyksta? Kuo aš tau galiu padėti?“.

Ar atkreipėte dėmesį, kad parašiau, jog M. Jakobas – jau tik „buvęs direktorius“? Kodėl?

Protestuoja mokytojai. 2015 metai. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Pedagogas aiškina: Viena iš priežasčių, dėl kurių palikau mokyklą, ta, kad pradėjo mokytojų nebegerbti. Visuomenė, kuri leidžia sau apipilti mokytoją kaltinimais, kad jis neišmoko, serga. Kas ją išgydys?/…/Mokytojas dabar nuleistas ne žemiau grindjuostės, jis nuleistas į rūsį su vandeniu. Kaip jis iš ten išsikapanos, man sunku atsakyti. Bet iki 2025 metų liko labai nedaug. Ar mokytojas taps tuo šviesuoliu, ar jis tikrai bus tas švyturys, kuris veda Lietuvos ateitį į dorą, į teisingą kelią, man sunku nuspėti. Mane apėmusi pesimistinė nuotaika šiuo klausimu. Tėvai neįsigilina į problemą, mano, kad „google“ paieškoje yra viskas parašyta. Žmonių santykiai internete neaprašyti, juos reikia suprasti, įausti į savo gyvenimą, juos reikia patirti. Pas mus daug kalbama apie prastus mokymosi rezultatus. 28 mln. pamokų praleista. Mielieji, bet kokioje Vakarų valstybėje, pateikus tokį skaičių ministrui, ministerijos klerkams, jie susiimtų už galvos ir sakytų: „O kokie dar gali būti rezultatai, kai tiek pamokų praleidžiama?“ O pas mus galima eiti į mokyklą, galima neiti, tėvai išsiveža vaikus kada nori atostogų. O mano patirtis sako, kad net dalelytė neišgirstos pamokos, net minutė ar sekundė, gali nulemti tavo ateitį. Jei neišlaikysi egzamino, tavo ateitis nukeliama metus, o gal dar ilgiau, nes po metų vaikas gali pareikšti išvis nebenorintis mokytis“.

Kad dėl prastų mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema, neabejoja ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys Robertas Ramanauskas. https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/robertas-ramanauskas-del-mokymosi-rezultatu-kalti-ne-mokytojai-o-is-esmes-ydinga-sistema.d?id=84370543

Pedagogo nuomone, Lietuvoje jau matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemaža dalis mokinių tėvų, ima pasigesti būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. „Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams. Matome akivaizdų prieštaravimą, kuris pasirodo esąs labai simptomiškas. Taigi, kas nutiko su mūsų švietimu?“ – klausia R. Ramanauskas.

O atsitiko daug kas.

Pirma: buvo nusisukta nuo prof. Meilės Lukšienės „Tautinės mokyklos“ koncepcijos.

Antra: į Lietuvą buvo pradėtos tempti kitų šalių, Skandinavijos ir Anglijos tradicijos, kurios yra svetimos Lietuvai mentaliteto prasme. Pasak R. Ramanausko, „Anglosaksiška patirtis daugeliu atvejų buvo paimta iš mokyklų, kuriose mokosi daug emigrantų iš įvairių šalių vaikų, turinčių skirtingas kultūrines tradicijas, mokymosi motyvaciją, kuriose socializacija dažnai svarbesnė už akademinę pusę. Ilgainiui buvo sukurtas „suomiškos sėkmės“ kultas. Tačiau ir šios patirties propaganda tebuvo fragmentuota, paremta atskirų ŠMSM specialistų padrika impresija iš apsilankymo Suomijos mokyklose. Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus“ /…/. Kitas dalykas, ko mūsų Suomijos pasiekimų ideologai taip nenori įvardinti, tai mokymosi kartelė: suomiukas nebus priimtas į gimnaziją, jei jo vidurkis nesiekia „7“, toks pat slenkstis numatytas ir abiturientui, norinčiam įstoti į universitetą. Beje, estai, kurie visuose tarptautiniuose mokinių pasiekimuose lenkia mus, yra nustatę, kad patenkinamą vertinimą mokinys gauna tik tuo atveju, jei geba atsakyti nemažiau kaip 50 proc. mokomosios medžiagos. O kaip Lietuvoje? Abiturientas, laikantis valstybinį egzaminą, jį išlaiko surinkęs 16 proc. iš 100 galimų taškų. Aukštesnė kartelė taikoma tik lietuvių kalbos egzaminui.“

Lyrinis nukrypimas: Prieš keletą metų ir man yra tekę pažindintis su estų ir suomių patirtimi Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje. Susitikimuose su šių šalių Švietimo ministerijos atstovais  teiraudavausi, kokie yra jų švietimo tikslai, prioritetai. Estai patriotizmo ugdymą nurodė esant antruoju prioritetu (po žinių suteikimo), o suomiai – trečiuoju! O kaip Lietuvoje? Ne paslaptis, kad pas mus apie patriotizmo ugdymą negalima nė užsiminti. Net kai kurie iškilūs lietuvių literatūros kūrėjai, nekalbant jau apie liberaliuojančią žiniasklaidą, vienu balsu šaukia, kad „patriotizmo ugdyti negalima“. Estams ir suomiams „galima“, o lietuviams – ne? Kodėl? Šizofrenija, ar kas nors dar blogiau? Pavyzdžiui, tautos išdavystė?

Grįžtame prie R. Ramanausko įžvalgų.

Alytaus gimnazija. Vytauto Visocko nuotr.

Trečia ypatybė, būdinga Lietuvos švietimui: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas. /…/Mokyklos dažnai vadovėlius renkasi dėka sėkmingiau įvykdytos marketinginės kampanijos, o pratybos platinamos sumokant jas platinantiems mokytojams komisinius… Jos irgi virto ugdymo kokybės nuosmukio viena priežasčių. Jose pateiktos užduotys nekokybiškos, dažnai tereikalaujančios įrašyti praleistus žodžius, nuspalvinti, ar brūkšniu sujungti atitikmenis. Tai ypač būdinga pratyboms, skirtoms pradiniam ir pagrindiniam ugdymui/…/vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“. Nemaža dalis tokių mokinių turi sunkių elgesio sutrikimų, jų elgesys įneša destrukciją į pamoką, net kelia fizines grėsmes kitiems mokiniams, mokytojams ar net jiems patiems (pvz., tendencijos žaloti save). Dažnas mokytojas turintis net ne vieną tokį mokinį nepajėgia mokyti ne tik jo, bet ir kitų mokinių ir stengiasi labiausiai išlaikyti deramą rimtį. Savivaldybės vengia finansuoti mokytojų pagalbininkų etatus, valstybinio sprendimo šiuo klausimu taip pat nėra“.

Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Išvada? Ji trumpa ir aiški: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas, nes mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją.

Ką šitoje situacijoje padarys naujoji Vyriausybė, ar norės padėtį pakeisti iš esmės, ar tik atliks kosmetinį remontą? Juk problema ne ką menkesnė už koronaviruso plitimo sustabdymą. Vienu atveju tenka gelbėti kūną, kitu – tautos dvasią.

Tik ar turime kvalifikuotų gelbėtojų?

(Pabaiga)

2020.12.13; 06:00

print

2 komentarai

  • Labai geras straipsnis. Tiesiai šviesiai išdėstytos pagrindinės švietimo sistemos bėdos. Trūksta tik politikų supratimo ir pasiryžimo keisti ugdymo procesą. Ne pinigus švietimui reikia skaičiuoti, nestrateguoti kiek mažų mokyklų reikia panaikinti, bet kaip padaryti, kad mokinys suvoktų, jog jis privalo mokytis, siekti žinių, jei nori tapti naudingu visuomenei, Lietuvos valstybei, ugdyti pasididžiavimo savo valstybe jausmą ir pan. Nereikia jokių profiliavimų, mokytis turi visi tą pačią programą, o papildomai suteikti galimybę gilintis į mėgstamą sritį. Iki šiol negaliu suprasti, kaip mokinys gali pasirinkti mokytis geografiją ar istoriją, jei jis turi gauti abiejų mokslų pagrindines žinias. Labai nerimavau, kai sūnus atsisakė istorijos pamokų (nepatiko mokytoja) ir pasirinko tik geografiją, ir ne be reikalo –neturi jis atitinkamų istorijos žinių iki šiol, nors šeimoje stengėmės tas žinias papildyti. Džiaugiausi, kai suaugęs suprato apie tai ir savarankiškai stengiasi tas spragas užpildyti.
    Kažkaip nesitiki, kad naujoji liberali valdžia suvokia, kaip pakeisti švietimo, ugdymo prioritetus, nes labai daug girdime apie asmens laisves, teises ir pan. ir, deja, mažai apie pareigas…..pareigas laikytis teisės normų, nors jos ir apriboja tas laisves ir ypač covid-19 situacijoje. Girdim iš jaunimo, kodėl apribojamos jo teisės,laisvės, jei jaunus virusas ne taip dažnai anapilin pasiunčia.

  • Puikus straipsnis ir Vilijos komentaras. Pritariu, švietimo sistemą reikia keisti ne nuo pinigų. Čia svarbiausia turėtų būti pareiga, atsakomybė ir pagarba. Su pagarba mes turime problemą visoje visuomenėje ir tos nepagarbos apraiškos matomos kiekviename žingsnyje. Išrinkta valdžia, seimo nariai negerbia savo kolegų, rinkėjų, rinkėjai negerbia išrinktos valdžios (tiesa, yra už ką), vadovas negerbia savo darbuotojų, darbuotojai vadovų… tėvai – vaikų, vaikai – tėvų. Visą tai prasideda nuo šeimos, darželio, mokyklos. Tėvai išleidžia į darželį, vėliau į mokyklą savo „genijų“. Ir neduok dieve, jei kažkas suabejoja, kad tai ne „genijus“. „Durna“darželio auklėtoja, „kvailas“ mokytojas, „aš jam parodysiu kaip su mano genijumi elgtis“. Toks pedagogų vertinimas vyksta šeimose, prie atžalų. Ar po to reikia stebėtis, kad vaikai negerbia pedagogų: „ką aš čia mokysiuosi ar klausysiu, jei pats mokytojas durnas ir mano tėvai parodys jam“ (turėjom istorija su KTU inžinerijos licėjumi, kaip galima nesilaikyti savo įsipareigojimų). Tėvai turėtų būti atsakingi už savo elgesį ir vaikų auklėjimą, atsakomybės ir pareigos įdiegimą, pagarbų požiūrį į kiekvieną žmogų. Tėvai turi būti atsakingi, kad vaikai lankytų mokyklą ir jei jie to nesugeba padaryti, turėtų būti taikomos atitinkamos priemonės. Man visiškai nesuprantama, kaip galima važiuoti atostogauti su vaikais jų mokslo metu. Taip pat nesupranta, kaip mokytojai gali leisti sau mokslo metu atostogauti. Stebėjau ne viena istorija kai (dar iki covid-19) mokytojas atostogauja rudenį ar pavasarį (kai turi vykti intensyvus mokymosi procesas) Egipte, Turkijoje, Ispanijoje ar dar kažkur. Susitvarkius su šiomis problemomis daug kas pagerėtų ir mokymosi rezultatuose.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.