Jūratė Laučiūtė. Svajonės, norai, įgeidžiai….

Besiruošiant atkurtos Nepriklausomybės jubiliejui, aplanko  įvairiausios šventiškai nešventos mintys.

Pavyzdžiui: kokia turtinga, spalvinga mūsų gimtoji kalba, ir kaip apgailėtinai ją dabar susiname…

Na, jei atvirai, tai neturiu nieko prieš jau senokai į mūsų kalbą iš meilės romanų įšokusį skolinį „kaprizas“, „kaprizingas, -a“. Juk „Kaprizinga poniutė” tapo nebeatskiriama mūsų olia-lia pupyčių ir „žinomiems žmonėms“ skirtų žurnalų herojų (vėl norėjau imti į kabutes, bet ir taip jau tų kabučių tiršta…) šeimos dalimi. Tačiau lietuvių kalboje mes turime tokią gražią semantinę grandinėlę, kad ją keisti į kažkokį subiurokratėjusį kaprizą būtų nedovanotinai primityvu.

Taigi: įnoriai, įgeidžiai, geismai, troškimai, norai… Ką iš jų šiandien girdime gyvojoje kalboje? Tik – noriu! noriu! noriu!

Poetai dar paaikčioja apie troškimus ir geismus, bet ir tai retokai.

O svajonės? Ar dar svajojame?

Klausimas pirmiausiai būtų skirtas jaunajai kartai. Ar ji dar skiria svajones nuo norų, o norus – nuo įnorių? Ar susimąsto apie tai?

Gal stebitės, kokius vėjus aš čia paistau, kai ant mūsų rieda koronaviruso devintoji banga, o Prezidentas briuseliuose didvyriškai kovoja dėl kompensacijos demografiškai nukraujavusiai Lietuvai?

O pamąstykim, paspėliokim: jei jaunoji karta nebūtų praradusi gimtosios kalbos skonio ir per ją žadinamų emocijų, ji nebūtų pamiršusi svajoti, jei, moderniajai pedagogikai laiminant, nebūtų supainiojusi norų su įnoriais, gal šiandien nereikėtų ištuštėjusių sodybų dangstyti neuždirbtais, labdariniais eurais?

Neseniai turėjau laimę pabūti giminių susibėgime. Susirinko kelios kartos: tėvai, tetulės, vaikai, anūkai. Pastaruosius, beje, mačiau pirmą kartą. Vyriausios, jau dvyliktokės, pasiteiravau, kuo ji ruošiasi būti. Pakibo nejauki tyla. Aš patikslinau: „Kur ketini stoti, kokią specialybę rinksies?“ Mergaitė lyg skęstanti, griebėsi žvilgsniais už tėvų. Abi su mama nerišliai ėmė aiškinti, kad viskas priklauso nuo to, kiek balų surinks, į kokią mokyklą tas rinkinys “duos leidimą“.

Apie tai, kad svajotų apie apibrėžtą specialybę, kalba net neužsimezgė… O mergaitė, kaip sužinojau – gera mokinė, vidutinis balas sukasi aplink devintuką, tad svajonės nebūtų vien iš rūkų išaustos…

Paprastai tokiais atvejais vyresnieji krypsta į prisiminimus: o kaip buvo „mūsų laikais“?

Gal aš nesu pats tipiškiausias pavyzdys, nes mano mama buvo pedagogė, ir labai gera pedagogė, bet jau nuo kokios septintos klasės mėgiamiausia mūsų pokalbių tema buvo – kuo aš svajoju būti užaugusi, ką veikčiau, tapusi tuo ar kitu… Tai buvo svajonių klasika, ir dar – su nuostabiu klausytoju.

Bet anuomet svajojau ne aš viena. Gerai prisimenu savo bendraklasius, kurių dauguma irgi svajojo, dalijosi svajonėmis su draugais. Ir beveik visi, kaip sakoma, „išėjome į žmones“. Vieni – iškart pataikė į savo vėžes, kitus gyvenimas gerokai privargino slenksčiais ir vingiais. Ne vienas mano bendramokslis, siekdamas pasirinktos specialybės, kelis metus iš eilės laikė stojamuosius egzaminus į išsvajotą specialybę. Bet ir džiaugsmo jiems nebuvo pagailėta…

Su jauduliu, su dar neiškentėto skausmo grauduliu prisimenu bene šviesiausią klasės draugą, praėjusį rudenį iš gyvenimo išėjusį buvusį ilgametį Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Juozą M.

Daugiavaikėje šeimoje, be motinos, su pamote (beje, iš tų, gerųjų, pamočių) augęs vaikas, vaikystėje kentęs aitrų skurdą, jau nuo pirmųjų mokyklos metų pradėjo svajoti, ir žingsnelis po žingsnelio judėjo link savo svajonių įkūnijimo. Kas jam padėjo? Iš kur sėmėsi vilties?

Pradinėje mokykloje mus abu mokė mano mama. Pastebėjusi jo meilę knygoms, dažnai, jau ir vidurinėje mokykloje besimokant, pasikviesdavo į kuklius mūsų namus, kurie Juozui buvo patrauklūs tiems laikams gana turtinga privačia biblioteka.

Geru žodžiu Juozas visada minėjo fizinio lavinimo mokytoją Juozą Bikiną, sužavėjusį jį krepšiniu. O kada Juozas įsimylėjo gitarą, lydėjusią jį viso gyvenimo kelyje iki paskutinės dienos – nė nebežinau, nes, man baigus universitetą, mūsų keliai išsiskyrė ilgam. Susitikom jau garbiais pensininkais, kai aš sugrįžau į Lietuvą, o jis jau buvo pasitraukęs iš gimnazijos direktoriaus pareigų, bet neišsiskyrė nei su gimnazija, nei su mokiniais, nei su knygomis, nei su gitara.

Pamačiau tą patį svajotoją, linksmomis akimis, svajotoją, kuris iš svajonių išaugino norus, o norus, bent jau didumą jų, įgyvendino.

Tik skaitydama  nekrologą sužinojau, kad Plungėje mano klasės draugą vadindavo Linksmuoju žemaičiu. Ir jo kolegos, auklėtiniai turbūt nepatikėtų, kad laukdamas susitikimo su manim po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozas dvejojo, nemiegojo, nes… mano asmenyje bijojo susitikimo su savo sunkia, skausmo ir nusivylimų kupina vaikyste, nuo kurios stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Aš irgi buvau šokiruota, kai Juozas pasidalino savo demonais, nes mokykloje niekas nematėm jo nei verkiančio, nei, kaip būna su dabartiniais, moderniųjų pagundų kankinamais moksleiviais, išdykaujančio, įžūlaujančio ir kitaip gadinančio kraują  pedagogams ar bendraklasiams.

Kaip pavyko mums, pokario kartai, mačiusiai trėmimus, sušaudytų ir ant šaligatvių išdriektų partizanų kūnus, kaimynų išdavystes, išlaikyti gebėjimą svajoti?

Gal būt, padėjo tai, kad mus mokė, auklėjo dar „smetoniniai“ pedagogai, kurie savo įgūdžius perdavė ir  jaunesniems kolegoms.

Antra, ir tai, ko gero, dar svarbiau: pokario metų šeimose dar tebebuvo gyva pagarbos žinioms ir tų žinių perteikėjams pedagogams dvasia.

Prisimenu, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, aš trumpam krimstelėjau sprangios pedagogo duonos. Turėjau auklėjamąją klasę, kurioje, žinoma, netrūko ir prastai besimokančių mokinių. Juos auklėtojams reikėjo „perauklėti“ meilės mokslui dvasia.

Taigi, ėmiausi vieną atsilikėlį „auklėti“. Žodžiais. O jis mane tiesiog iš klumpių išvertė savo nuoširdžiu paaiškinimu: „Tamsta mokytoja, bet aš visai nenoriu aukštųjų mokslų, man užteks aštuonmetės, nes aš svajoju būti traktorininku. O traktorininkams diktantų rašyti nereikia“.

Kažkaip man pavyko įtikinti auklėtinį, jog trejetas geriau už dvejetą net traktorininkui. Ir jis tapo geru traktorininku, kol… neprasigėrė. Bet tai jau kita istorija.

O aš iš tos istorijos laimėjau du dalykus: importinius batelius, kuriuos man už oficialią kainą (neprimokėjus papildomai už paslaugą) „suveikė” būsimo traktorininko sesuo, dirbusi pardavėja.

Ir dar „laimėjau“ supratimą, jog mokinį mokytis geriausiai motyvuoja šeima. Net jei ta šeima nėra labai pavyzdinga… Mano auklėtinio šeimoje buvo nemažai vaikų, bet nebuvo tėvo. Mama, išvarginta darbų kolchoze, nelabai domėjosi savo atžalų mokslais, bet buvo vyresnioji sesuo, kuri, dirbdama pardavėja, svajojo, kad nors kuriam nors broliui ar sesei pasisektų labiau…

Motyvaciją mokytis, siekti žinių kaip šviesesnės ateities garanto diegė ir palaikė, galima sakyti, visa aplinka, pradedant mokykla, baigiant šeima, giminėmis, kaimynais. Ir šita tradicija gyvavo iki įsigalint Lietuvoje socializmo statytojų ideologijai, kurios sudedamąja dalimi tapo pakitęs požiūris į žinias, mokslą: žinios – nebūtinai; svarbiausia – teisingos pažiūros, kurios užtikrins sėkmingą karjerą…

O dabartinė liūdna istorija – apie tai, kad šiandieninė moksleivių karta beveik (su nedidelėmis išimtimis) nebesvajoja, nebesirenka specialybės pagal pomėgius ir polinkius, o žiūri, kur naudingiau „įlindus“. Dabartinė karta dar nežino savo pastangų rezultatų, t. y., išleidžiamųjų egzaminų pažymių, o jau turi paduoti dokumentus priėmimo komisijoms. Sunku net suvokti tokią nesąmonę; naujausiomis technologijomis aprūpintos egzaminų komisijos savaitėmis negali įvertinti ir paskelbti egzaminų rezultatų, o „mūsų laikais” tik rašikliais ginkluoti egzaminatoriai pranešdavo vertinimus jau po poros dienų! Todėl abiturientai yra priversti šaudyti aklai, paduoda dokumentus bent į kelias aukštąsias mokyklas ar kolegijas, ir įstoja ne ten, kur norėtų, svajotų, o kur „praeina”.

Ar galima tikėtis, kad – ką ten „visi“, bet kad nors dauguma tokių atsitiktinai įtūpusių į kažkokią vietą, bus joje laimingi? Besitikinčių, žinoma, atsiranda, bet tik iš švietimo reformatorių klano. O laimingų jaunų specialistų vis mažiau ir mažiau… Nes, kaip sako išminčiai, nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms.

Tuo tarpu norų, beveik nesiskiriančių nuo įgeidžių, mūsų jaunimas turi aibes.

Vieni nori kaip nors baigti mokyklą, kiti – turėti naujus batus, naujausio modelį išmanųjį telefoną, išsitiesinti dantis, sutikti dėmesio vertą vaikiną ar paną. Norų būna įvairių, ir jie visi konkretesni, negu svajonės, ne tokie romantiški, vienadieniai, ir net kai būna įvykdomi, džiugina irgi neilgai.

Vienas jaunas žmogus pripažino, jog norai gali gyvenimą pataisyti, o gali jį ir labai sugadinti. Nes nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes atsibodo… Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliojo, neišleidžia į diskoteką, spuogai vėl išdygsta, o mylimoji palieka…

Norus tenka valdyti. O svajonės, jo įsivaizdavimu, esančios kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės, net nepasiekiamos. Gali niekad ir nepamatyti, kaip iš dangaus krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą… Niekada nepyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito – kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių.

Jis, ko gero, teisus. Negerai tik tai, jog taip mąstančių ir jaučiančių jaunų žmonių šiandien – vienetai. O ant vienetų gerovės valstybės nesukursi.

Beje, amerikiečių rašytojas H. Jackson Brown teigia, kad  žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už turintį tik daug žinių.

Tačiau svajones žlugdo kompromisai. Tie patys kompromisai, be kurių, kaip moko politikai, politologai, neįmanoma pasiekti stabilumo ir pusiausvyros tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime.

Tad kur išeitis?

Ir vėl prisimenu jaunąjį mąstytoją, kuris palinkėjo: „Tegul mūsų norai būna geri, o svajonės – šviesios, didelės, iki pat dangaus“…

2020.02.26; 06:10