Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?
Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.
Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.
Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.
Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.
Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.
Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.
O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.
Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.
Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“
Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.
Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.
Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.
Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.
Kokie buvo tautos ir jos diasporos santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?
Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik”, „graždanin sledovatel“), kad vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?
Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.
Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.
O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….
Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste, nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.
Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.
Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.
Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie, kaip mes anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.
Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…
Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.
Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.
Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.
Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.
Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.
Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.
Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad Sąjūdžio branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.
Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.
Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.
Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.
Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?
Manyčiau, reikia tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos, bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.
Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami sakyti ir „B”, ir „C“…
Ar atsilaikysime?
Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.
Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.
O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.
Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…
Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.
Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai”: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?”
Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…
O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.
Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!
Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.
2018.06.12; 08:05
