Jūratė Sofija Laučiūtė. Kas ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę ir žemaičius?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.

Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos  istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).

Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.

Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?

Dar 2012 m. LR  Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.

Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą  – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,-  sakė J. Litvinaitė.

Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.

Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:

*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;

* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;

 *kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.

Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.

Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).

Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.

Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.

S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.

Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.

Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai  mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.

Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.

 Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.

Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje  labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.

Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.

Teikiamos naujos Programos įdomybės

Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines  bei ideologines priežastis“.

 Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus  atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.

Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos  fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.

Juokauju, žinoma: juk tam, kad  žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.

Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad  Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.

Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.

Simonas Daukantas. Wikipedia.org

Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos  kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?

Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).

Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio  lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.

Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…

Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.

Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos  garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?

Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?

VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.

Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.

VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet  realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?

XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR –  laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio –  apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.

Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad  per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.

Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą  Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“

Pastabų sąrašą  galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).

Post scriptum

Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.

Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek  ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“

Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.

Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.

Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik  ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su  tautiniu ir patriotiniu ugdymu.

Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir  nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.

Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.

Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę  ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.

2021.02.02; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.