Azerbaidžanietės rašytojos Gunel Anargyzy knyga Ne, tai yra taip, išleista Baku 2010 metais rusų kalba, man į rankas pakliuvo atsitiktinai; ir tai, sakyčiau, buvo tikrai malonus atsitiktinumas. Juolab kad šios posovietinės šalies jaunųjų rašytojų kūryba yra ne taip jau lengvai pažįstama ir prieinama mūsų skaitytojui.
Ją perskaičiau, galima sakyti, vienu įkvėpimu. Knygoje patalpinti dvidešimt du kūriniai. Šiuolaikinėje literatūroje žanrinė skirtis, anksčiau laikyta kaip tam tikra literatūrinė prievolė, tarsi ir išnykusi, tad susidaro įspūdis, kad šie kūriniai – tai kažkas tarp novelės ir esė, epistolės, mitologizuoto pasakojimo.
Čia meistriškai, su jaunatvišku pastabumu ir jautra atskleidžiami šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančių paprastų ir sudėtingų likimų žmonių gyvenimai, bylojantys apie tai, kaip kartais lengva pasimesti ir sunku atrasti save pasaulyje, kur kiekvienas atsako tik pats už save. Knygoje nemažai graudaus liūdesio ir juoko, netikėtumo, šokiruojančių viražų; žodžiu, visko, su kuo susiduria kievienas žmogus realiame gyvenime. Anot pačio sautorės, – skirtumas tik tas, kad bet kuri knyga turi pabaigą, o gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsiasi.
Teisingumo dėlei turiu prisipažinti, jog labiausiai sukrečiamą įspūdį paliko vienas iš kūrinių, kuri, beje, skaičiau ir išverstą į lietuvių kalbą, – tai laiškas-alegorija “Tėčiui”.
Prisipažinsiu, pradėjęs jį skaityti buvau benusiviliąs, – pasidingojo, jog tai gana banalus, niekuo neišsiskiriantis laiškas tėvui, kuris kažkada seniai paliko savo sūnų, juo nebesirūpina, nebeprisimena.
“Sveikas, brangus tėveli!
Kaip tau sekasi? Kas naujo? Pas mane viskas po senovei. Tik kad labai šalta. Atėjo žiema. Greitai pradės snigti ir bus žvarbu. Vienam.
Nuo tada, kai mes galutinai išsiskyrėme prieš vienuolika metų, aš tau dažnai rašiau. Pasakojau, kaip man sekasi be tavęs. Tu, matyt, negaudavai ir neskaitei mano laiškų. Gal taip ir geriau. Juk tada tikriausiai būtum sielojęsis dėl manęs ir jautęs sąžinės priekaištus.
Bet aš – tavo sūnus ir suprantu, kaip tai sunku ir nemalonu. Todėl dažniausiai tyliu ir apsimetu, kad man viskas gerai…“.
Štai šioje vietoje, nežinant istorinio Azerbaidžano ir Armėnijos santykių konteksto, galima lengvai suklupti. Arba jį primiršus. Beje, šiandieninis pasaulis yra užmaršus: įvykiai veja įvykius, vienus etninius konfliktus (analogija čia galėtų būti Krymo nuo Ukrainos atplėšimas, įvykiai Donbase) pakeitė naujos kovų formos, viena iš kurių yra nelyg vėžys grėsmingas terorizmas.
O juk prieš kelis dešimtmečius dėl Kalnų Karabacho vyko aršios kovos tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Prabėgęs laikas gal kiek ir apgydė Azerbaidžano žaizdas, bet jos randai liko, niekur nedingo ir atmintis.
Tad šis laiškas tėčiui – tai niekur nedingęs atplėšto Kalnų Karabacho (pamiršto sūnaus) tarsi išrėktas skausmas tėčiui (Azerbaidžanui).
„… Jau nuo tada, kai tu manęs išsižadėjai, išmokau kalbėti jų kalba. Dabar aš kalbu tik ta kalba (suprask – armėnų – aut. past.). Iš pradžių man buvo labai sunku. Visi aplinkui sakė, kad tai mano gimtoji kalba, genetiškai glūdinti mano smegenyse. Tiesiog, pasirodo, tu ją barbariškai manyje naikinai. Bet mes gi žinome, tėti, kad tai – netiesa…“.
Visas laiško tekstas tarsi persunktas neviltimi. Jame, beje, galima aptikti ir patirto karo siaubo bei dar neišnykusios baimės žymių žmonių sielose, kai autorė rašo, kad dabar Kalnų Karabachas turi kitą vardą: „Jie pakeitė mano vardą ir dabar mane vadina savaip. Dabar aš, kad ir kaip būtų juokinga rašyti, lygtai A…“.
Kūrinio herojus tuo pačiu lyg ir atsiprašo savo tėvo (…) už tai, jog trukdo jį, atitraukia nuo kitų problemų. Bet kartu ir primena, jog dabar ten „aplink nė vienos artimos sielos. Visur jie, tie, kurie stengiasi pakeisti mane, padaryti į juos panašų, palieka įdagus ir randus…“.
Be abejo, įtampos kupinas kūrinys turi ne vien alegorinę, meninę prasmę ir vertę, bet ir ne mažiau svarbią politinę potekstę. Dabartiniame pasaulyje, kuomet ir vėl bandoma keisti jo politinį žemėlapį, toks okupuoto sūnaus šauksmas norom nenorom verčia susimąstyti, link kur žengia žmonija.
Tuo, man regis, ir svarbus šios autorės kūrinys. Juk, reikia, pripažinti, ne vien planetos galingieji keičia pasaulio vaizdą. Ne mažiau svarbus ir įtikinamas meninis žodis.
2018.01.01; 18:00
