Jurgis Pekarskis. Šiltas susitikimas pas žemaičius Darbėnuose


Darbėnų bibliotekoje. Jurgio Pekarskio nuotr.

Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.

Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.

Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.

Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.

„Juodojo Sodo tragedija“. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.

Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį  bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.

Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.

Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų  – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.

Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.

Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija“.

Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas? 

Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.

kaliningradas_tankas
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai

Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.

Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.

Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.

Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.

2019.09.27

print