Anastasija Kirilenko
Specialiųjų tarnybų veikla Šveicarijoje
Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija.
Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.
Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.
Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas.
Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.
Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).
Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.
Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.
ONG veikla Šveicarijoje
NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.
Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.
Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.
NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.
Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.
Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu.
ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?
Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.
– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).
– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.
Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.
Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.
Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.
– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.
Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.
Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.
– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.
Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.
(Bus daugiau)
2016.07.04; 06:32
