Į rankas pakliuvo Lietuvos Seimo nario Ryto Kupčinsko Seimui svarstyti pateiktas įstatymo projektas dėl “Nord Stream” dujotekio keliamų grėsmių Baltijos valstybėms. Tas projektas Seimui pateiktas šių metų lapkričio 2 dieną. Projekto esmė: visos aplink Baltijos jūrą esančios valstybės privalo atlikti nešališkus tyrimus dėl galimo neigiamo poveikio gamtai. Taip pat visos aplink Baltijos jūrą esančios šalys privalo numatyti patį blogiausią variantą: pasistačiusi “Nord Stream” vamzdyną Rusija vėliau šį savo privalumą galės naudoti ekonominio šantažo reikmėms. Todėl parlamentaras R.Kupčinskas, man regis, visiškai teisus, siūlydamas palaikyti estų iniciatyvas – atlikti nuo Rusijos nepriklausomas, su Rusija nesusijusias politines, ekonomines bei ekologines ekspertizes.
Kol dar nėra vėlu. Mat tiesti „Nord Stream” vamzdyną Rusija planuoja jau pirmąjį 2010 m. ketvirtį. Pirmasis vamzdis veikti greičiausiai pradės 2011-aisiais, o antrasis – 2012 metais. Be to, kai kurios valstybės leidimus Rusijai jau suteikė. Švedijos ir Suomijos suteikti IEZ leidimai yra du iš penkių valstybinių leidimų, kuriuos turi gauti dujotiekio projekto įgyvendintojai. Danija buvo pirmoji šalis, kuri dar spalio 20 d. suteikė „Nord Stream” leidimą tiesti dujotiekį šalies teritoriniuose vandenyse. Turėdama tris leidimus „Nord Stream” artėja prie savo planų pradėti tiesti dujotiekį 2010 m. pavasarį. Man gi rūpi sužinoti, kodėl Švedija, Suomija ir Danija tokius leidimus Rusijai suteikė. Išsigando Rusijos šantažo? Ar šių šalių ekonominiai interesai vis dėlto skiriasi nuo mūsų, lietuvių, latvių, estų, požiūrio į Rusiją bei rusiškas dujas? O gal Rusija ir vėl pasielgė būtent taip, kaip elgdavosi tūkstančius kartų? Tiesiog nupirko ar užverbavo Švedijos, Suomijos ir Danijos atsakingus pareigūnus, jog šie taptų palankesni sumanytam “Nord Stream”.
Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis labai aiškiai yra pasakęs, jog politika, kai principiniai, moraliniai, dvasiniai interesai aukojami vardan pigesnių dujų ar vardan pigesnės naftos, – savižudiška. Ar tai byloja, kad Stokholmas, Helsinkis ir Kopenhaga eina savižudišku keliu? Tad man norisi labai piktai paklausti: kodėl mes, lietuviai, visuomet vėluojame ten, kur reikia skubėti, o ten, kur nereikia skubėti, būtinai pasiskubiname? Kodėl mūsų parlamentarai tik dabar pateikia Seimui svarstyti šį įstatymo projektą, nors, įsivaizduoju, šiuos svarstymus tarptautiniu lygiu mes galėjome surengti žymiau anskčiau, dar tada, kai Rusija tik sumanė tiesti “Nord Stream”. Dėl tokio vėlavimo mes patys labai kalti. Kad ir tas pats R.Kupčinskas. Kodėl šis projektas pateikiamas Seimo domėn tik dabar, kai jau greičiausiai “šaukštai po pietų”? Ką iki šiol veikė mūsų VSD ir Seimo NSGK? Ką iki šiol veikė mūsų užsienio reikalų ministerija? Jie pirmieji turėjo skambinti pavojaus varpais. Bet neskambino arba skambino labai jau tyliai, taip tyliai, kad kuo mažiau išgirstų žmonių tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse.
Tikiuosi, jog slaptai.lt paskelbs šį mano laišką, todėl negaliu neatkreipti dėmesio į žinomo antiglobalisto, publicisto, antikomunisto, ilgamečio John Birch Sosciety (Džono Berčo draugijos) nario Viliaus Bražėno straipsnį “Molotovo – Ribentropo” vamzdis Baltijoje”, kuris buvo paskelbtas jo knygoje “Priminimai bendražygiams”.
XXX
Štai ką tame straipsnyje teigia Vilius Bražėnas.
“Daugelis lietuvių, kaip ir kitų, net pasaulį į bėdas įklampinančių valstybių piliečių, yra valstybiniai tinginiai. Tokie tikisi, kad jų pilietinę prievolę, net liečiančią jų vaikų ateitį, atliks kiti jų valstybės ar net kitos valstybės, piliečiai.
Vargu ar yra daug tokių, kaip mūsų tauta. Nepasikliaukime kitais, kaip NATO ar ES mūsų reikalų sprendimu ir sutvarkymu. Jeigu neveiksime, jeigu netriukšmausime iš anksto, o ne tada, kai “šaukštai po pietų”, bus kiekvieno mūsų, o ne kito piliečio, kito tautiečio, kitos valstybės kaltė. Dabar yra laikas kelti balsą ir prieš “Molotovo – Ribentropo” vamzdį Baltijos dugne, ir prieš LR be savo energijos šaltinio palikimą, ir prieš Maskvos imperinės grėsmės galimybę. Vagys ir plėšikai labiau bijo mažo šnaucerio ar čiuvavos garsaus lojimo, negu snaudžiančio sanbernaro niurzgėjimo. Tad nesudėkime visų savo velykaičių į Maskvą lankančių Briuselio komisarų politinių derybų krepšį.
Sunku spėti, kam pagelbėti Briuselio ponai lankosi Maskvoje: ar teriojamai Gruzijai, ar aiškiai apsikiaulinusiems prieš pasaulį Kremliaus komisarams, ar sau – apsimelavusiems Briuselio komisarams, pakliuvusiems į tiesos prožektorių šviesą. Prieš 90 metų raudonojo melo malūno girnos sumalė mitą: Rusijos civilinio karo metu JAV kariuomenė įsikišo prieš bolševikus. Tiesa, kad JAV kariai tada išsikėlė Vladivostoke. Tiesa ir tai, kad išsidėstė palei geležnkelį. Tačiau – grynas melas, kad jie įsikišo prieš bolševikus.
Šešiolikos istorinių knygų autorius Antonis Satonas (Antony Sutton) knygoje “Secret Societies” (Slaptosios draugijos) rodo archyvuose dokumentus su bolševikų vadų padėkos prakalbomis už JAV “įsikišimą”. Pasirodo, kad JAV kariai atliko užduotį, bolševikai juos išlydėjo su padėkomis ir dūdų orkestru. Tad štai kaip, su Vakarų tylos pagalba, Maskvos melo malūnas sugeba sumalti bet kokius istorinius grūdus. Kažkas labai panašaus istorijai ruošiama ir su minėtuoju Maskvoje nusileidusiu ES “desantu”. Ankstesniu apsilankymu Prancūzijos prezidentui Sarkoziui nepavyko “iki penktadienio” išprašyti rusus iš Gruzijos. Tad dabar greičiausiai maldaus Putiną: “padėk mums išsisukti nuo ES nieko nedarymo gėdos, o mes padėsime nuplauti gruzinų kraują nuo Maskvos rankų”. Jau iš anksto Maskva yra bariama ne už įsiveržimą, ne už okupaciją, o tik už Osetijos ir Abchazijos “pripažinimą”.
Vargu ar abejotina, kad ir Maskvos įsiveržimas į Gruziją ir ES tupinėjimas Maskvoje yra ne dėl kokio Osetijos “žmogaus teisių gynimo”, o dėl naftos. Net Rusijos bombonešių bombos Gruzijos žemėje griovius iškasė toli nuo karinių taikinių ir dar, “atsitiktinai”, apie 50 metrų nuo Vakarams naftą nešančio vamzdžio. Prisiminkime: prezidentas Bušas (tėvas) Irako Huseiną daužė tol, kol šis neišėjo iš jo staiga užgrobto, naftoje plūduriuojančio, Kuveito.
Tai mus atveda prie Baltijos jūros ir prie “Molotovo – Ribentropo” vamzdžio. Suprantama, kad džentelmenas Sarkozis Maskvoje atstovaus damą Merkelienę, o “džentelmenas” Putinas pažadės “damą Vokietiją” apdovanoti Sibiro žemės “kvepalais”. Tam reikalingas “Molotovo – Ribentropo” vamzdis. O Baltijos jūros tautoms, įskaitant Švediją, reikalingi aiškūs reikalavimai ir sąlygos.
Neišleiskime iš akių to, kad užkulisiuose bus kalbama apie abipusiai pelningą prekybą apskritai. Didžiosios “Molotovo – Ribentropo” pakto “taikos” dvėseliena, kaip ir kitokia pasaulio bjaurastis, akivaizdu, dar kvėpuoja. Tik gaila, kad dėl jos aukų nepakankamo rėkimo, Vakaruose nėra pakankamai žinoma, kad Maskvai tautų naikinimas masinėmis žudynėmis, pagal Maskvos antivalstybinės veiklos įstatymus, nėra genocidas, kad rusų kalbos žodis “myr” turi dvi prasmes: taika ir pasaulis. Tai būtina žinoti girdint Maskvos kalbas apie “myr” meilę.
Bandžiau tai paaiškinti savo raštuose ir kalbose amerikiečiams. Drauge raginau labiau įsidėmėti rusų kalbos žodį “maskirovka” negu “perestroika”. Kadangi daugelis amerikiečių, kaip ir lietuvių, nenori girdėti tiesos ir pamiršta, kad su laisve privaloma ir pareiga, matome, kokių politinių ir ekonominių bėdų susilaukė JAV. Lietuva tikrai negali leisti sau tokio apsileidimo.
Šiandien akis bado tai, kad tiesą apie Maskvos agresyvumą sakantieji dažnai neteisingai užsipuolami. Tiesos skelbimą apie Rusijos agresyvumą demagogai vadina “Rusijos provokavimu” ir vos ne karo Rusijai skelbimu. Šie Maskvos garbę giną ir mūsų neva politinį nemandagumą smerkią rėksniai verčia stebėtis reiškiniu, kuris prašosi vertinimo bent trimis būdais: arba tų rėksnių smegenys yra paveiktos rublių vaizdais, arba jie “nežino, ką daro”, arba jie nežino istorijos.
“Taikos” rėksniams turėtume pasakyti: „ponios ir ponai, jeigu jums malonu atrodyti puskvaišiais – skonio reikalas, tik nekvailinkite protaujančių lietuvių”.
XXX
Štai taip antiglobalistas ir antikomunistas V.Bražėnas rašė 2008 metų rugsėjo mėnesį. O įstatymo projektas dėl “Nord Stream” keliamų pavojų į Seimą keliauja tik 2009-ųjų lapkričio pradžioje. Gal parlamentaras R.Kupčinskas galėtų paaiškinti, kodėl projektą siūlo būtent dabar, o ne, sakykim, prieš metus?
Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pridedu ir R.Kupčinsko pateikto įstatymo projekto variantą.
XXX
Lietuvos Seimas, konstatuodamas, kad „Nord Stream“ dujotakio Baltijos jūros dugnu projektas savo konkrečiu pavidalu nėra Europos Sąjungos struktūrinių fondų svarstytas ir aprobuotas, gavęs europinę reikšmę tik kaip idėja, ketinimas ir pažadai,
perspėdamas, kad nepaisant propagandos, neva tai tik privatus ir komercinis projektas, „Nord Stream“ kompanijos akcijų daugumą valdo Kremliaus kontroliuojamas „Gazprom“, o Rusijos valdžia naudoja energetiką savo politikai,
primindamas, kad Europos Parlamentas 2008-07-08 priimtoje rezoliucijoje nurodė daug susirūpinimų bei reikalavimų, kaip antai būtiną nepriklausomą poveikio aplinkai tyrimą, garantijas dėl žalos atlyginimo katastrofų atvejais ir panašiai, be kurių statyba vandenyje negali būti pradėta, tačiau „Nord Stream“ projekto vykdytojai arogantiškai nekreipia į tai dėmesio ignoruodami šį Europos Sąjungos dokumentą,
pritardamas Lietuvos premjero pastebėjimui, kad Rusija gali siekti vėl dominuoti Baltijos jūroje ir naudoti savo karinę galią tariamai dujų vamzdžio gynybai bei primindamas, kad Rusijos Federacijos įstatymai leidžia „Gazpromui“ turėti net savarankiškas karines pajėgas ir numato ginti Rusijos nuosavybę bei interesus užsienyje visomis priemonėmis,
atsiliepdamas į Estijos parlamento 2009-10-27 Pareiškimą dėl „Grėsmės aplinkai, susijusios su Baltijos jūroje planuojamu dujotakiu“, kuriame pabrėžiama, jog esamoji įtakos aplinkai išvada „nepakankamai atsižvelgia į visas grėsmes“ ir kad dėl to, atsižvelgiant į visuotinai pripažintą tarptautinės aplinkosauginės teisės išankstinio atsargumo (precautionary) principą projektui įgyvendinti būtini leidimai negali būti duodami“,
nutaria:
pritarti Estijos Respublikos parlamento kvietimui, kad visų Baltijos jūrų pakrančių valstybių parlamentai dėl šio projekto „imtųsi poveikio aplinkai vertinimo ir leidimų davimo procesų parlamentinės priežiūros“, o valstybių valdžios „negrįstų savo sprendimų vien nepilna informacija, kurią teikia vykdytojas“; taip pat Estijos parlamento siūlymui organizuoti atitinkamą tarpparlamentinę konferenciją;
pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tirti padėtį nacionalinio saugumo požiūriu, jei dujotakis bus tiesiamas: tai ir galimos ateityje naujos energetinės blokados reikalaujant Lietuvos politinio paklusnumo Rusijai, arba ir šios šalies karinio laivyno dislokavimas jūroje vamzdžio apsaugos pretekstu (jau numatytas Rusijos Federacijos įstatymų projektuose) de facto įvedant kontrolę ir aneksuojant ligi šiol neutralius Baltijos erdvių vandenis.
Abu šie nesaugumo aspektai referuotini ir svarstytini Europos Sąjungos sutarčių ir JAV-Baltijos valstybių Chartos plotmėse.
2009.11.08
