Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).
Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.
Pokalbiui toną duoda Loreta Vaicekauskienė, paskelbdama, kad oficialioji ideologija yra „iš esmės gynybinė ir puristinė“ ir „ne kartą kritikuota viešųjų autoritetų“, prie kurių, žinoma, priskiria ir pokalbio dalyvius. O kokia jų ideologija? Pamėginkime ją atsekti iš atskirų pokalbio dalyvių nuostatų ir teiginių.
Pirmasis savo nuostatas pradeda dėstyti Nerijus Šepetys, jo pozicija aiški ir paprasta – sudirbti kalbininkus ir kalbos gynėjus, kaip pats sako, ant jų „pavaryti“. Kadangi kalbininkai ir kalbos gynėjai yra „išoriniai reiškiniai“, už kurių slypi „kažkokia sistema“, jis ją žada „išvilkti į dienos šviesą“. Pirmiausia bėda esanti, kad lietuvių kalba siejama su tautos istorija, laikoma „esmiškai būdinga lietuvių tautai“. Kalbos mokslą kaltina, kam tyrinėja kalbą, kuri „niekur neegzistuoja“, tos lietuvių kalbos, kuri yra saugoma, „niekas nematė“. Pagal Šepetį, tai „sukurtas stabas“, „panašus į senovės pagonių ir dabartinių pagonių stabus“. Atsirado ne vietoje krikščionis…
Stabmeldystės baidosi ir išsižada ne vien Šepetys. Alfredas Bumblauskas aiškina, kad tyra ir graži ikikrikščioniškoji kultūra, taigi ir senoviškoji lietuvių kalba, esanti baltofilų fantazija, kylanti iš tariamos baltų civilizacijos, kurios „per šimtą metų mokslas taip ir nerado“. Tikra teliekanti „sąvoka „dainų ir žodžio“ civilizacija“. Atsiriboja ir nuo minties, kad lietuvių kalba yra daugiau negu komunikacija.
Manau, kad didesnis autoritetas yra ne Alfredas Bumblauskas, o Jonas Jablonskis. Kokios yra kalbos sąsajos su tauta, Jablonskis yra taip nusakęs: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Jei kas netiki Jablonskiu, galiu priminti Kazimiero Būgos žodžius: „Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.“
Nerija Putinaitė kalbą nori atplėšti nuo tautos tapatybės. Pagal jos filosofiją, kalbos griebiasi tauta, „kuri su tapatybe turi problemų“. Atseit, tokia problemiška, kitaip sakant, nenormali yra lietuvių tauta. Viena iš problemų, kad kalba įsivaizduojama „kaip patvarus inkaras iš senienų muziejaus, į kurį įsitveri, tačiau taip pat kuriuo didžiuojiesi“. Normalia tauta esą tapsime, jei tauta „kitaip galvos“, jei „nebesureikšminsim kalbos ir jos labai specifinio pavidalo“. Apgailestauja, kad visuomenė jos nepalaiko ir kad didelę įtaką turi „neopagoniškos, neo-pseudo-patriotinės jėgos“. Taigi Putinaitei ramiai gyventi neduoda visuomenės tautiškumas ir patriotizmas, juos reikia pašalinti iš kalbos ideologijos. Ir taip skelbia ne šiaip globalizmą garbinanti filosofė, o Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministrė.
Kodėl taip keistai nušneka mokslo vyrai ir moterys? Taip jie kovoja su kalbos gynėjais ir oficialiąja lietuvių kalbos ideologija. Naudoja metaforas, hiperboles, nevengia užgaulionių, persūdo ir kalbėdami apie kalbos ir istorijos sąsajas. Kalbininkai tikrai pripažįsta istorijos atšvaitus kalboje, bet dabartinės kalbos tvarkybos nesieja nei su pagonybės vaizdiniais, nei su tautinių idėjų abstrakcijomis. Kalbos puoselėjimui didelių ekskursų į istoriją nereikia, užtenka laikotarpio nuo bendrinės kalbos sukūrimo iki šių dienų. Čia svarbus pasidaro kitas klausimas – ką ir kaip naujieji kalbos ideologai šneka apie šiuos darbus.
Palyginti nuosaikus pokalbininkas Marius Ivaškevičius pripažįsta, kad praeityje kalbos priežiūros reikėjo. Cituoju jo žodžius: „kai tauta kūrėsi“, „tuo metu kažkokio diktato reikėjo“. Anuometinius kalbos normintojus jis vadina kariuomene, kuri turėjo apsaugoti kalbą nuo svetimybių. Tačiau dabartinius kalbos tvarkytojus lygina su rusais, kurie sumušę nacistus laiku neišėjo, ir norėtų jų atsikratyti, nes dabartinė kalba esanti „labai gryna, per gryna“. Tiesa, kitoje vietoje pripažįsta, kad ir dabar „minimalus norminimas turi būti“.
Loreta Vaicekauskienė kalbos normų taikymo ir netaikymo ribą veda pagal savotišką kalbotyros reikšmės supratimą. Kalbotyra nuo pat pradžių buvusi preskriptyvi ir „tada iš tikrųjų buvo nurodinėjama, kaip ką sakyti“. Bet kai ji tapo mokslu (kas iki tol buvo?), „tiriama pati sistema, bet jau nebeturėtų būti nurodinėjama“. Išeitų, kad nebereikia nei žodynų, nei kitų kalbos patarimus teikiančių leidinių, nes jie nurodinėja, kaip ką sakyti ar rašyti.
Anksčiau išspausdintame interviu (LR 2011 01 26) Vaicekauskienė yra kitaip sakiusi – kad „kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų“, taigi ir nuo kalbotyros. Kodėl ji pakeitė savo žodžius? Matyt, norėdama duoti pokalbiui toną, pritapti prie bendrosios jo krypties ir visos kompanijos, giedančios, kad lietuvių kalbos nereikia ginti, nereikia norminti, nereikia tvarkyti.
Nerijui Šepečiui nepatinka, kad kalba įsivaizduojama kaip „natūralus augalas“, „natūraliai suaugęs su mumis“. Kliūva ir žmonės, manantys, kad reikia jį „visaip puoselėti“. Jis šaukia kirsti „šventąsias kalbos ąžuolų giraites“, tokiems kirtėjams pavadinti sugalvojo žodį kalbajobas. Priėmę tą žodį, Šepetį turėsime vadinti kalbajobu, nes jam kalboje nėra šventų ir neliečiamų dalykų, jis drįsta pasipuikuoti ir iš lietuvių kalbos pasityčioti tokiu sakiniu: „Kiek mes čia prisirūgojom, prisikoliojom, prisibliuznijom, bausmės nebodami iššaukti.“
Nerijai Putinaitei lietuvių kalba negera, nes per daug logiška: „Su lietuvių kalba yra blogai, kad ieškoma logikos kažkokios“, „dedamos pastangos, kad žodžiai būtų logiški“. Prieš tai puse lūpų užsiminusi apie žaidimą žodžių formomis, sąskambiais, netikėtais „sąryšiais“, užsipuola logiškus, „išmąstytus“ kompiuterijos terminus ir kalbotyrą, mėginančią kalbą „daryti labai labai prasmingą“, kad kiekvienas žodis būtų „tiksliai pasakantis apie tą, ką jis žymi“. Tyčia ar dėl logikos stygiaus painiojama tiesioginės žodžių reikšmės ir metaforinė jų vartosena. Jei logikos pritrūksta kokiam filosofui ar filosofei, nereiškia, kad jos iš viso nereikia lietuvių kalbai.
Papildydamas Putinaitę, Algis Ramanauskas konkrečiai mąstančius žmones lygina su karve, kuri „mato žolę, ir viskas“. Argi prastai, kad daiktą matome tokį, koks jis yra, ir vadiname tikru vardu. Didesnė bėda, kai žmogus žiūri į batus, o mato ratus. Ramanauskas panašiai elgiasi triuškindamas „pasvirųjį brūkšnelį“, kurio tokio niekas nevartoja. „Kanceliarinės kalbos patarimai“ mini pasvirą brūkšnį, ne brūkšnelį; terminui reikia įvardžiuotinės formos, bet ji yra ne pasvirusis, o pasvirasis. O tie, kurie vietoj brūkšnio kiša brūkšnelį, aišku, elgiasi paikai ir sudaro prielaidą plepėti apie visokius slešus.
Ramanauskas giriasi pradėjęs „labai principingai žiūrėti savo kalbos netaisymo“, pastebėjęs, kad „ledai truputi pajudėjo“, ir džiaugiasi padaręs „gerą darbą“. Kyla klausimas, ar pajudėję ledai leidžia ir taip rašyti: „Aš norėčiau įsijungti į jūsų pakeltą temą.“ Ar čia tyčia rodomas to „gero darbo“ pavyzdys?
Nerijus Šepetys dar narsesnis – sakosi kiekviename žurnalo numeryje paliekąs po vieną kitą didžiąją kalbos klaidą ir laukiąs – „duokit baudas“. Ir nesulaukiąs. Girtis nėra ko – nepakaltinamiems ir už kriminalinius nusikaltimus bausmių neskiria. Bet šiuo atveju pats tyčia nori išpūsti burbulą – jo redaguojamo žurnalo kalba nėra tokia, kad reikėtų prašytis baudų, nereikia įžeidinėti straipsnių autorių.
Marius Ivaškevičius, kaip rašytojas, jaučiasi turįs teisę „nebūti norminamas“. Bet yra grupė žmonių – „redaktorius, korektorius“, kurie „pradeda tavęs maldauti“ leisti taisyti klaidas. (Kokia leksika – „maldauti“!). Jis dažnai į kompromisus neinąs, mat „kūrėjai gali kurti kalbą“. Tikrai gali kurti ir kuria, bet, kaip yra rašęs Balys Sruoga, tai reikia daryti „privalomos gramatikos ribose“: „Kalbos kūrimas, kalbos turtinimas negali prasilenkti su nusistovėjusiais, visiems privalomais, kalbos tradicijomis pateisintais dėsniais.“
Grįžęs prie ideologijos, Ivaškevičius rado dar vieną „didelę esminę“ jos klaidą. Ta klaida – tikslas turėti gražią kalbą. Jo paties ideologija: „Kalba neturi būti graži“, gražumas „nepriduoda kalbai gyvybės“. Ginčas apie kalbos gražumą su pokalbio tema nelabai tesusijęs. Kalbos ir jos žodžių gražumas ar negražumas yra ne gramatikos, ne kalbos tvarkybos, o estetikos ir bendrosios kultūros dalykas. Gražius ir negražius žodžius kiekvienas vartoja pagal savo skonį ir supratimą. Antai Šepečiui televizijos laidų ir žiūrovų santykį gražu taip nusakyti: „rodys geresnį daiktą – žiūrės geresnį, rodys šūdinesnį – žiūrės šūdinesnį“. Kad Šepetys su antruoju variantu eina į viešumą, tai, kaip sakoma, jo problema. Tik bėda, kad nuo jo žodžių „to daikto“ kvapas sklinda į visą pokalbį.
Baigdamas pokalbį, Algis Ramanauskas pataria atsisakyti kalbos taisymų ir „palikti kalbos kultūrą vidinės kultūros mechanizmams reguliuoti“. Toks patarimas visų pirma turėtų būti taikomas plačiąja prasme suprantamai kalbos kultūrai, kuri apima ir bendrąją kalbėjimo bei mąstymo kultūrą. Deja, savo deklaruojamo principo pats Ramanauskas nesilaiko. Pagal jo „vidinės kultūros mechanizmus“ kalbos darbus dirbantys žmonės yra ne kultūros darbininkai, o „chaltūrščikai“ ir kitokie nevykėliai: redagavimo tvarką nustatantys asmenys – „spekuliantai ir chaltūrščikai“; „kalbodara užsiimantys“, t.y. kalbą kūrybiškai tvarkantys kalbininkai – „beraščiai ir chaltūrščikai“; žurnalistai – „dar didesni beraščiai negu kalbininkai“; Valstybinė lietuvių kalbos komisija – „tinginčių dirbti, nelabai išsilavinusių žmonių šaika-leika“. Prieita iki to, kad sunormintą ir prižiūrimą dabartinę kalbą „vaikams ir anūkams“ pasišovęs pristatyti kaip „smirdančią chaltūrščikų privirtą košę“.
Pokalbio pradžioje paskelbta, kad juo norima suformuoti „tam tikrą viešojo autoriteto poziciją, kuri galėtų gyvuoti lygiomis teisėmis su oficialiosiomis kalbos planavimo ideologijomis“. Kitaip sakant, užsimota suformuoti naują kalbos ideologiją. Ar Ramanausko, nežinau kaip sakyti, kultūros ar chaltūros „mechanizmai“ irgi rodo viešojo autoriteto poziciją ir naujosios ideologijos ypatybę?
Nuotraukoje: straipsnio autorius kalbininkas, Hum. m. dr. Pranas Kniūkšta.
2011.05.19
