Kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas


Print

Internete dabar daug diskutuojama, kas gi yra švietimas. Vienas geras žmogus parašė, jog „švietimo tikslas – kad vaikas būtų sveikas ir laimingas." Tai yra tiesa, žinoma. Vis tik, kad būtume nuoseklesniais, šį pasakymą dera apversti aukštyn kojomis ir pasakyti: kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas.

Nes tik sveikas ir laimingas žmogus gali skleisti kituose sveikatą ir laimę. Mokytojas žengia pirma mokinio, rodydamas jam kelią.

Pirminis šiame vyksme yra mokytojas. Todėl svarbiausias klausimas – kas yra mokytojas ir koks jis? Ar jis skleidžia šviesą? Ar jis pats eina dvasios tobulinimosi keliu? Ar jis siekia tapti sudvasinta asmenybe (su kuo mažiau ego – savo atskirumo nuo aplinkos, apraiškų), arba gal tik „realizuotis" siekiantis egoistas? Tik patys skleidžiantys šviesą gali tapti šviesa kitų kelyje. Todėl savaime "švietimas" neegzistuoja be to, kuris tą švietimą neša savimi.

Būtent savimi. Privalai pats būti tuo, ką mokai. Ar bent jau kuo nuoširdžiausiai siekti harmoningos būties. Tuomet šviesa sklis lyg ir savaime.

http://www.yogi.lt/wp-includes/js/tinymce/plugins/wordpress/img/trans.gifPirmiausia, kiekvienam mokytojui derėtų pažiūrėti į save: kiek mano gyvenimas harmoningas, kokie mano santykiai šeimoje, su sutuoktiniu, vaikais ar tėvais? Kokie santykiai mokyklose tarp kolegų? Ar turiu savo Mokytoją, kuriuo galėčiau sekti?… Ir imti mokytis, keistis pačiam. Įsileisti į savo gyvenimą aukščiausius idealus ir etinius principus. Imti jais vadovautis. Tuomet ir vaikai pajus ir priims ir įvyks JUNGTIS, kurią ir būtų galima pavadinti Švietimu. Šviesos sklaida ir perdava.

Jei pirminis indas (mokytojas) yra švarus, tuomet simbolinis „švietimo skystis" iš šio indo perpiltas į kitus, mažesnius indus, taip pat išliks švarus (vaikas jau savaime yra švarus indas). Jei nešvarus pirminis šaltinis – visi jo veiklos rezultatai bus nešvarūs. Kas yra ši švara? Pirmiausia, tai proto (minčių) ir emocijų švara: švarios mintys, švarūs jausmai. Būtent nuo švaros prasideda švietimas. Švaros dera siekti pačiam mokytojui ir perduoti ją savo mokiniams.

Mokytojas yra ne tik žmogus, dirbantis mokykloje. Kiekvienas savo pavyzdžiu vienas kitam esame gyvenimo mokytojai. Kaip reaguojame į gyvenimo situacijas? Kokį pavyzdį rodome aplink esančiai jaunajai kartai? Ne tik „savo" vaikams. Tai yra daug platesnis švietimo procesas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo mokykla. Ir šioje mokykloje visi esame tiek amžinieji mokiniai, tiek mokytojai. Bet koks sustojimas jau yra žingsnis atgal.

Jei Švietimo ugnis dega mokytojo širdyje, dera ją palaikyti ir kurstyti kasdieniais poelgiais, didesniais ir mažesniais apsisprendimais. Juk kasdienybės žygdarbis – gal būt svarbiausias gyvenimo žygdarbis. Išlaikyti dvasios šviesą, elgesio pusiausvyrą kiekvieną dieną, pavasarį ir rudenį. Būti ir likti ištikimam savojo Mokytojo priesakams bei idealams.

Vengti žemųjų emocijų, įvairiausių ego apraiškų. O ypač susierzinimo ir pykčio. Vystyti savyje toleranciją, kantrybę, dažniau šypsotis įvairiose gyvenimo situacijose…

Taip švietimo procese tampa šviesu ir šilta kiekvienoje širdelėje. Kai tokių širdelių bus daug ir jos taps suaugusiomis širdimis, jos pasidalins savo šviesa ir šiluma, taip ją padaugins ir mūsų bendra socialinė būtis taps harmoninga.

Informacija – tik antrinis dalykas (tegu ir svarbus), nes žmogus – vis tik ne kompiuteris. Ne tiek svarbi pati informacija, kiek dvasinės-charakterio savybės, savarankiškas mastymas ir mokėjimas sistemiškai protauti. Įžvelgti procesų gilumines priežastis. Pakelti savo suvokimą į paukščio skrydžio aukštumas. Tuo pačiu, priimti pasaulį ne tik protu, tačiau ir širdimi. Vystyti ne tik intelektą, tačiau ir intuiciją, bei mokytis ja pasitikėti bei pasikliauti. Vengti vienpusiškumo, kurioje tik srityje tai bepasireikštų. Visa tai yra svarbu.

Gerai yra įžiūrėti detales, tačiau neužmiršti, kad detalės – tik didesnės visumos dalis. Priimti pasaulį širdimi reiškia ne skaldyti jį dalimis ir tas dalis supriešinti tarpusavyje, o suvokti Gyvenimą, kaip nedalomą visumą. Vietoje „arba – arba" gyvenimo filosofijos, priimti „ir – ir" filosofiją. Tuomet kiekviena patirtis taps naudinga. Atrasti gyvenimo pusiausvyrą – pirmiausia tarp dvasios ir materijos – tai yra tikrasis tvarus stabilumas. Tik mokytojas, jau turintis tokį pasiekimą (ar jo nuoširdžiai siekiantis), gali jį perduoti savo mokiniams. Gal "perduoti" nėra visiškai tiksliai pasakyta. Nieko negalima perduoti, jei kita pusė nenorės to imti… Todėl ir yra rašomos šios eilutės.

Mokinio vertybės seka paskui mokytojo vertybes. Todėl pirmiausia mokytojas privalo turėti tvirtus ir teisingus gyvenimo pamatus – vertybes, bei jomis vadovautis kasdienybėje. Sukūrus tvirtus pamatus – ir pastatas bus tvirtas ir ilgalaikis. Vertybės negimsta pačios savaime – jų priežastis yra iš vidaus sklindanti dvasios šviesa ir charakterio savybės, gimusios tuomet, kai buvo sunku. Žmogaus charakteris yra jo leidimas į šviesos ir grožio pasaulį. Mokytojas, neturintis tokio leidimo ar bent jau nesiekiantis tokio leidimo gauti – nėra mokytojas. Toks yra kliūtis ir našta visuomenei, ypač, jei užima formalų „mokytojo" etatą vienoje ar kitoje ugdymo įstaigoje.

Mokytojas neša Šviesą, nes jis kitaip negali. Jis pats yra Šviesa. Tokia yra švietimo esmė. Jei šiame šviesnešyje atpažinote save, vadinasi jūs ir esate TAS mokytojas. Ši šviesos mokytojų grandinė apjuosia visą žemę – iš Mokytojo mokiniui. Mokinys, tapęs mokytoju ir išsaugojęs savo Mokytojo priesakus, neš deglą toliau. Ir šviesa neužges.

Nežinia, ar ateis kada visuotinės dvasios gerovės ir klestėjimo metas. Tiesiog mokytojo reikalas rūpintis šviesa, kad ji būtų pratęsta jo mokiniuose.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: šio straipsnio autorius Gintaras Ronkaitis.

2013.05.16


Prisijunkite prie diskusijos